Kai ištekėjau už Dariaus, žinojau, kad jis turi sūnų iš pirmos santuokos. Berniukui tada buvo ketveri, bet tėvą matydavo labai retai.
Man buvo skaudu klausytis, kaip Darius teisindavosi darbu ir nuovargiu. Pati jį įkalbėjau pradėti lankyti vaiką.
Pamažu jų santykiai pagerėjo. Sūnus pradėjo atvažiuoti pas mus savaitgaliais, kartu važiuodavome prie ežero, švęsdavome jo gimtadienius.
Tačiau prieš kelis mėnesius buvusi Dariaus žmona Inga nusipirko nedidelį butą.
Darius pasiūlė padėti su remontu. Iš pradžių man tai neatrodė blogai. Juk ten gyvens jo sūnus.
Bet pagalba netrukus virto nuolatiniais vizitais. Vyras važiuodavo po darbo, kartais grįždavo jau po dešimtos vakaro. Sekmadieniais, kuriuos anksčiau leisdavome kartu, dabar irgi dirbdavo ten.
Vieną penktadienį prie vakarienės stalo jis pareiškė:
„Rytoj pasiliksiu ten nakvoti. Reikia pabaigti grindis.“
„Pas Ingą?“ – paklausiau.
„Taip. Kam važinėti pirmyn ir atgal?“
Pasakiau, kad man tai nepriimtina.
Darius supyko. Apkaltino mane pavydu, savanaudiškumu ir tuo, kad nesuprantu tėvo pareigų.
„Mano sūnus svarbesnis už tavo pavydą“, – išrėžė.
Susipykome taip stipriai, kaip dar niekada nebuvome susipykę.
Šeštadienį jis vis tiek išvažiavo.
Visą vakarą laukiau skambučio. Darius atsiuntė tik vieną trumpą žinutę: „Viskas gerai. Rytoj grįšiu.“
Sekmadienio rytą man paskambino Ingos mama.
„Atsiprašau, kad kišuosi, bet man jau gėda tylėti“, – pasakė ji.
Pasirodo, tą šeštadienį Darius su Inga ir sūnumi apskritai nedarė remonto.
Jie šventė Ingos gimtadienį. Buvo pakviesti keli giminaičiai, užsakytas tortas. O Darius visą vakarą sėdėjo prie stalo kaip šeimos narys.
„Inga visiems pasakojo, koks jis nuostabus vyras ir tėvas“, – pridūrė jos mama. – „Man pasidarė nejauku. Juk jis turi žmoną.“
Kai Darius grįžo, padėjau prieš jį puodelį kavos ir paklausiau:
„Kaip grindys?“
„Beveik baigėme.“
„O tortas skanus buvo?“
Jis nutilo.
Po ilgos tylos prisipažino, kad Inga paprašė pasilikti gimtadieniui. Sūnus labai norėjo, kad tėtis būtų šalia.
„Kodėl man melavai?“
„Nes žinojau, kad supyksi.“
Pasakiau, kad galėjau suprasti gimtadienį, bendrą vakarienę, net draugiškus jų santykius. Bet negaliu suprasti, kodėl vyras sąmoningai mane apgavo.
Darius bandė apkabinti. Atsitraukiau.
Tada jis pasakė:
„Gal aš tiesiog pasiilgau jausmo, kad esu gera šeima savo sūnui.“
Tie žodžiai mane sukrėtė.
„O mes su tavimi kas esame? Ne šeima?“
Jis neatsakė.
Po savaitės Darius pasiūlė eiti pas šeimos konsultantą. Sutiko daugiau nenakvoti pas Ingą ir nebeslėpti bendrų susitikimų.
Bet aš vis dar negaliu pamiršti tos vakarienės, kurioje mano vyras vaidino laimingą šeimą su kita moterimi, kol aš laukiau jo namuose.
Ar jūsų nuomone, vyras gali švęsti buvusios žmonos gimtadienį dėl vaiko, jeigu dabartinė žmona apie tai nieko nežino? Kur baigiasi rūpinimasis sūnumi ir prasideda nepagarba santuokai?
