Būdamas vos 20 metų vedžiau merginą, kuri nebuvo iš tų, į kurias gatvėje atsisuka visi vyrai. Tačiau ji buvo linksma, šilta, nuoširdi ir šalia jos man visada buvo gera.
Susipažinome visiškai atsitiktinai. Draugavome neilgai ir gana greitai nusprendėme susituokti. Netrukus gimė mūsų dukra. Iš pradžių buvau be galo laimingas. Grįždavau iš darbo ir pirmiausia eidavau prie dukros lovytės, o savaitgaliais visi trys važiuodavome pasivaikščioti ar pas žmonos tėvus.
Tačiau po kelerių metų kažkas manyje pasikeitė.
Mano draugai vis dar gyveno laisvai. Penktadieniais susitikdavo baruose, važiuodavo į vakarėlius, susipažindavo su merginomis. O mano gyvenimas sukosi tarp darbo ir namų. Pradėjau galvoti, kad per anksti sukūriau šeimą ir praleidžiu gražiausius savo metus.
Iš pradžių su draugais išeidavau retkarčiais. Paskui vis dažniau. Žmonai sakydavau, kad užtruksiu darbe arba susitiksiu su kolegomis.
Netrukus nusipirkau automobilį, apie kurį seniai svajojau. Pasiėmiau paskolą, nors tuo metu gyvenome pas žmonos tėvus ir pinigų tikrai neturėjome per daug.
Su nauju automobiliu pasijutau visiškai kitu žmogumi. Atsirado daugiau pažinčių, vakarinių pasivažinėjimų, merginų kompanijų. Man patiko dėmesys. Patiko jaustis laisvam.
O namuose laukė žmona su mažu vaiku.
Dabar man net gėda prisiminti, ką tuomet apie ją galvojau. Ji dažnai vaikščiojo susirišusi plaukus, beveik nesidažė, vilkėjo paprastus drabužius. Man atrodė, kad ji nustojo savimi rūpintis.
Tik tada nė karto nepagalvojau, kodėl.
Kol aš vakarais linksminausi, ji maudė dukrą, skalbė, gamino vakarienę, keldavosi naktimis, o ryte vėl imdavosi namų darbų.
Tada pakeičiau darbą ir ten sutikau Aliciją.
Ji buvo visiška mano žmonos priešingybė. Visada pasitempusi, gražiai apsirengusi, pasitikinti savimi. Darbe užėmė geras pareigas, mokėjo bendrauti ir traukė vyrų dėmesį.
Aš tiesiog pamečiau galvą.
Pradėjau jai rašyti žinutes, nešti kavą, kartais nupirkdavau gėlių. Alicija išlaikė atstumą, tačiau aš buvau įsitikinęs, kad turiu ją užkariauti.
Galiausiai dėl jos net išėjau iš namų. Žmonai pasakiau, kad mūsų santykiai seniai nebe tokie ir kad man reikia laiko viską apgalvoti.
Ji verkė. Klausė, ką padarė ne taip. O aš buvau toks susižavėjęs savo nauju gyvenimu, kad beveik nemačiau jos skausmo.
Kurį laiką net su dukra matydavausi retai.
Vieną dieną Alicija darbe pateko į nemalonią situaciją ir man pavyko jai padėti. Vakare pasiūliau parvežti ją namo. Ji sutiko.
Automobilyje pagaliau pasakiau viską, ką taip ilgai laikiau savyje. Prisipažinau, kad ją myliu ir noriu būti su ja.
Alicija kelias sekundes tylėjo.
Tada paklausė:
„Tu jau išsiskyrei su žmona?“
Pasakiau, kad galiu tai padaryti nors rytoj. Kad žmonos nebemyliu ir kad noriu tik jos.
Tikėjausi visai kitokios reakcijos.
Alicija pažvelgė į mane ir pasakė:
„O kodėl manai, kad aš norėčiau tokio vyro?“
Net nesupratau.
Ji žinojo, kad turiu žmoną ir dukrą. Žinojo ir apie mano vakarėlius bei kitas moteris.
„Jeigu taip elgiesi su moterimi, kuri tau pagimdė vaiką ir buvo šalia tavęs nuo jaunystės, kodėl turėčiau tikėti, kad su manimi elgsiesi kitaip?“
Man buvo skaudu tai girdėti.
Ji dar pasakė, kad jos pačios tėvas kadaise paliko šeimą dėl kitos moters. Ji matė, kaip dėl to kentėjo mama, todėl niekada nenorėtų tapti priežastimi, dėl kurios kentėtų kita šeima.
Tą vakarą ilgai sėdėjau automobilyje prie savo buvusių namų.
Pirmą kartą pabandžiau į save pažiūrėti ne savo, o kito žmogaus akimis.
Aš skundžiausi, kad žmona nesipuošia, tačiau kada paskutinį kartą daviau jai galimybę ramiai nueiti pas kirpėją? Kada pats likau su dukra visam vakarui? Kada nupirkau žmonai gėlių ne per gimtadienį? Kada paklausiau, ar ji pavargusi?
Alicijai pirkau dovanas, o žmonai palikdavau skalbinius, vaiką ir tuščią vietą prie vakarienės stalo.
Grįžau pas žmoną.
Ji man neatleido tą pačią dieną. Ir dabar suprantu, kad būtų buvę keista, jei būtų atleidusi.
Kelias savaites ji net nenorėjo kalbėti apie mūsų santykius. Leido matytis su dukra, tačiau pasakė, kad vien atsiprašymo neužteks.
Prireikė kelių mėnesių, kol ji patikėjo, kad iš tiesų noriu grįžti ne todėl, kad Alicija mane atstūmė.
Pradėjau daugiau laiko leisti su dukra, prisidėti prie namų, atsisakiau naktinių vakarėlių. Ne todėl, kad staiga tapau idealiu vyru. Tiesiog pagaliau supratau, kiek metų gyvenau galvodamas tik apie save.
Mes su žmona vis dar kartu. Mūsų santykiai negrįžo į ankstesnius laikus, jie tapo kitokie. Pasitikėjimą teko kurti iš naujo.
O Aliciją dar beveik dvejus metus matydavau darbe. Mandagiai pasisveikindavome ir tiek.
Ji turbūt net nežino, kiek daug pakeitė mano gyvenime vienu pokalbiu.
Ilgą laiką maniau, kad mano žmona manęs neverta. Galiausiai teko pripažinti daug skaudesnę tiesą: tuo metu tai aš nebuvau vertas jos.
O jūs tokioje situacijoje būtumėte galėję atleisti savo vyrui ir pabandyti viską pradėti iš naujo?
