Steponas jaunystėje buvo vienas iš tų vyrų, kuriems dėmesio netrūko. Gyveno nedideliame miestelyje netoli Panevėžio, dirbo techniku, mokėjo susitvarkyti beveik bet kokį darbą ir nuo mokyklos laikų turėjo nemažai merginų, kurios mielai būtų su juo draugavusios. Jo motina juokaudavo, kad sūnui tereikia parodyti pirštu, ir nuotaka pati ateis į namus.
Tačiau pats Steponas neskubėjo. Jam nepatiko, kai aplinkiniai nuolat klausinėjo, kada pagaliau ves. Jis buvo susitikinėjęs su keliomis merginomis, bet nė su viena nejautė, kad norėtų kurti šeimą. Viena buvo labai graži, tačiau jie nuolat ginčydavosi. Kita patiko jo tėvams, bet Steponas po kelių mėnesių prisipažino, kad jiems tiesiog nėra apie ką kalbėtis.
Virginiją jis pažino per pažįstamus. Ji buvo tyli, nedrąsi, daug nekalbėdavo didesnėje kompanijoje. Jos šeima gyveno kukliai, tėvas dirbo vairuotoju, motina valytoja. Virginija po mokyklos neįstojo į universitetą, dirbo siuvykloje ir padėdavo tėvams. Ji nebuvo iš tų merginų, kurios iškart atkreipdavo į save dėmesį. Net pati dažnai sakydavo, kad nemėgsta būti fotografuojama ir dideliuose susibūrimuose jaučiasi nejaukiai.
Kai žmonės sužinojo, kad Steponas rimtai su ja draugauja, prasidėjo kalbos. Vieni stebėjosi, kiti tyliai šaipėsi. Jo tėvas kartą net paklausė: „Ar tikrai neradai kitos?“ Steponui tas klausimas labai nepatiko. Jis atsakė, kad žmoną renkasi sau, o ne kaimynams.
Virginijai apie tas kalbas nieko nereikėjo pasakoti. Ji pati viską jautė. Per šeimos susibūrimus būdavo tyli, o grįžusi namo kartais paklausdavo Stepono, ar jis kada nors nesigailės. Jis pykdavo. Sakydavo, kad jei būtų norėjęs kitos, su kita ir būtų.
Po metų jie susituokė. Vestuvės buvo nedidelės, be prabangos. Po jų persikėlė į Šiaulius, išsinuomojo dviejų kambarių butą. Steponas gavo geresnį darbą gamybinėje įmonėje, Virginija kurį laiką siuvo namuose, vėliau gimė dvi dukros, Auksė ir Nida.
Jų gyvenimas nebuvo idealus. Pinigų kartais trūko, dėl buities ginčydavosi kaip visi. Steponas mėgdavo po darbo užsukti pas kolegas ir ne visada perspėdavo, kad vėluos. Virginija dėl to pykdavo. Ji pati buvo užsispyrusi, sunkiai prašydavo pagalbos ir kartais kelias dienas tylėdavo, jei būdavo įsižeidusi. Tačiau namuose vaikai augo saugiai, abu dirbo, taupė, po truputį įsirengė savo gyvenimą.
Kai Steponui buvo keturiasdešimt šešeri, viskas pasikeitė per vieną vakarą. Grįžtant iš darbo jo automobilį sankryžoje kliudė neblaivus vairuotojas. Steponas patyrė sudėtingą kojos ir dubens traumą, kelis mėnesius praleido ligoninėje, po to laukė ilga reabilitacija.
Iš pradžių gydytojai atsargiai kalbėjo apie tai, kiek jis galės vaikščioti ir ar grįš į ankstesnį darbą. Pats Steponas buvo palūžęs. Ligoninėje dar laikėsi, bet grįžęs namo tapo irzlus. Jam buvo sunku priimti, kad reikia pagalbos net atsikeliant iš lovos ar nusiprausiant. Kartais jis išsiliedavo ant žmonos, nors ji dėl nieko nebuvo kalta.
Virginija tuo metu dirbo, rūpinosi dukromis, važinėjo su vyru į procedūras ir tvarkė namus. Ji nebuvo nei nuolat linksma, nei nepalaužiama. Kartą Auksė naktį atsikėlusi vandens pamatė mamą sėdinčią virtuvėje ir tyliai verkiančią. Kitą rytą Virginija vėl atsikėlė šeštą, išvirė košę vaikams ir ruošė Steponą reabilitacijai.
Vieną dieną Steponas supykęs pasakė, kad nieko iš jo nebebus ir kad ji tik gaišta laiką. Virginija tada pirmą kartą rimtai ant jo sušuko. Pasakė, kad jai ir taip sunku, todėl jeigu jis nori pykti, tegul pyksta ant situacijos, o ne ant žmogaus, kuris kiekvieną dieną jį kelia iš lovos.
Po to jie abu ilgai tylėjo. Steponas vėliau sakė, kad būtent tada pirmą kartą suprato, kiek daug ji tempia viena.
Reabilitacija užtruko beveik metus. Steponas vėl pradėjo vaikščioti be ramentų, nors koja taip ir liko silpnesnė. Į ankstesnes pareigas nebegrįžo, bet įmonėje jam pasiūlė lengvesnį darbą. Gyvenimas pamažu grįžo į įprastas vėžes.
Tuo metu pasikeitė ir Stepono tėvo požiūris į marčią. Jis dažnai atvažiuodavo ir matė, kiek Virginija daro. Vieną sekmadienį, kai visa šeima sėdėjo prie stalo, jis netikėtai pasakė: „Aš tada labai klydau dėl tavęs.“
Virginija iš pradžių net nesuprato, apie ką jis kalba.
„Kai Steponas tave vedė. Galvojau, kad jam reikia visai kitokios žmonos.“
Virginija nieko gražaus neatsakė. Tik pasakė: „Svarbu, kad jam tiko ši.“
Visi nusijuokė, net jo tėvas.
Dabar Steponas ir Virginija kartu jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Jų dukros suaugusios, yra anūkų. Jie vis dar ginčijasi dėl smulkmenų, Steponas vis dar palieka puodelį ant stalo, nors Virginija prašo iškart įdėti į indaplovę, o ji vis dar gali supykti ir pusę vakaro nekalbėti.
Tačiau Steponas sako, kad vieno dalyko gyvenimas jį išmokė labai anksti: žmogaus, su kuriuo verta gyventi, ne visada galima atpažinti iš to, ką pirmiausia pamato aplinkiniai.
Tie, kurie jaunystėje stebėjosi jo pasirinkimu, vėliau nustojo klausinėti.
Nes kai gyvenimas pasidarė sunkus, šalia jo liko būtent ta moteris, kurią kažkada visi laikė „nepakankamai gera“.
Kaip manote, kodėl žmonės taip dažnai vertina kito žmogaus partnerį pagal išvaizdą, šeimą ar padėtį, nors tikrasis žmogaus charakteris atsiskleidžia visai kitomis aplinkybėmis?
