Man septyniasdešimt vieni metai. Gyvenu viena name, kurį su vyru statėme prieš trisdešimt metų prie Kauno. Patys klojome plytelės virtuvėje. Patys dažėme sienas. Kiekvienas kampas čia turi savo istoriją. Tas palangė prie lango — vyras darė ją tris dienas ir vis tiek išėjo šiek tiek kreiva. Visada juokdavausi. Dabar žiūriu į ją ir verkiu.
Vyras mirė prieš šešerius metus. Nuo tada esu čia viena. Vaikai — jų trys — gyvena skirtinguose miestuose. Vyresnysis Tomas Vilniuje. Vidurinė Rasa Klaipėdoje. Jauniausias Lukas — Kaune, bet užimtas taip, lyg gyventų kitame žemyne. Atvažiuoja per šventes. Kartais paskambina. Stengiuosi nesiskųsti, kad nebūčiau našta.
Praėjusį sekmadienį atvažiavo visi trys. Nuo ryto viriau cepelinų — tokių kaip visada, tokių kokius mėgo nuo vaikystės — ir kepiau obuolių pyragą. Padengiau stalą, ištraukiau šventinę staltiesę, pastatiau gėlių. Laukiau.
Atvažiavo triukšmingai, su anūkais, su krepšiais iš „Iki”. Atsisėdo. Pirmą pusvalandį viskas buvo gerai — valgė, kalbėjosi, anūkai bėgiojo po namus. Sėdėjau ir žiūrėjau į juos ir galvojau — štai laimė. Dėl to ir dariau viską.
O paskui nuėjau į virtuvę obuolių pyrago.
Ir išgirdau.
Tomas sakė, kad geriausia parduoti namą ir pasidalinti į tris — tai teisingiausia. Rasa prieštaravo: ji nori namo sau, ji gyvena arčiausiai, ji galėtų atvažiuoti. Lukas sakė, kad jam reikia pinigų, turi paskolą, ir kodėl Rasa turi gauti viską.
Stovėjau už durų su pyragu rankose.
Ginčijosi. Garsiai, susierzinę, pertraukdami vienas kitą. Nė vienas nepasakė — gal mama dar ilgai gyvens. Nė vienas nepasakė — gal per anksti apie tai. Kalbėjo apie namą taip, lyg manęs jau nebūtų. Lyg būčiau tiesiog pretekstas pasidalijimui.
Įėjau su pyragu. Padėjau ant stalo. Nutilo — nežinau, ar suprato, kad girdėjau. Niekas neklausė. Nusišypsojau ir pasakiau, kad pyragas karštas, tegul būna atsargūs.
Likusį popietę beveik nekalbėjau.
Savaitę prieš tuos pietus buvau pas notarą.
Galvojau apie tai jau seniai. Nuo tada, kai Lukas pernai neatvažiavo į mano gimtadienį — pasakė, kad negalėjo paimti laisvadienio. Nuo tada, kai Rasa skambina kartą per dvi savaites ir pusę pokalbio žiūri į telefoną, girdžiu iš balso. Nuo tada, kai Tomas paskutinį kartą padėjo man su tvora prieš trejus metus ir nuo tada primena apie tai kiekviena proga.
Nesu pikta. Tiesiog pavargau laukti, kol kuris nors jų atvažiuos tiesiog taip. Ne per šventę, ne todėl kad reikia, o tiesiog — pasiilgau, mama, kaip tu ten.
Pas notarą perdaviau namą. Vietiniam vaikų globos namui kitame kaime. Pažįstu jo direktorę — Laima, gera moteris, dvidešimt metų traukia tą vietą beveik iš savo kišenės. Vaikams ten reikia remonto, reikia kiemo, reikia daug ko.
Jiems šis namas reikalingas labiau nei trims suaugusiems žmonėms, kuriems tiesiog reikia pinigų.
Vaikams tą sekmadienio vakarą nieko nepasakiau. Palydėjau juos, nuploviau indus, pamaitinau katę. Atsiguliau miegoti.
Nebuvo blogai. Buvo ramu — taip ramu, kaip seniai nebuvo.
Gal kada nors sužinos. Gal supras. O gal ne.
Bet ta kreiva palangė, kurią darė vyras, liks čia. Ir obelė sode, kurią sodinome kartu pirmaisiais metais po įkurtuvių. Ir šis namas — atiteks tiems, kam jis tikrai reikalingas.
Manau, vyras būtų pritaręs.
O jūs būtumėte pasielgę taip pat? Ar vis tiek vaikams — kad ir kas nutiktų?
