Trys vaikai, trys vienodi pavedimai, vienas notarinis aktas. Buvau tikra, kad viską padariau sąžiningai. O paskui mano sūnus pasakė vieną sakinį — ir paaiškėjo, kad sąžiningumas kiekvienam reiškia ką kita.
Sklypą prie Elektrėnų tėvai nusipirko dar devintojo dešimtmečio pradžioje. Tėtis pasistatė ten pavėsinę, mama sodino pomidorus ir avietes. Vasarą važiuodavome kiekvieną savaitgalį — pirmiausia aš su seserimi, paskui mano vaikai.
Kai tėtis mirė prieš šešerius metus, mama nustojo ten važiuoti. Sakydavo, kad be jo nėra kam. Sklypas užžėlė, pavėsinė ėmė pūti. Mama mirė sausį, tyliai, miegodama, tarsi tiesiog nusprendė, kad jau laikas.
Esu Irena, man penkiasdešimt aštuoneri. Dirbu siuvėja atelje prie Gedimino prospekto Elektrėnuose — persiuvu, trumpinu, lopyau, kas reikia. Turiu tris vaikus: Rūtą, Gintarą ir Živilę.
Rūta — vyriausia, jai trisdešimt šešeri, gyvena su vyru ir dviem vaikais čia pat, Elektrėnuose. Gintaras turi trisdešimt dvejus, yra išsiskyręs, nuomoja kambarį Vilniuje. Živilė, jauniausia, dvidešimt aštuonerių, ką tik baigė studijas ir ieško darbo.
Po mamos laidotuvių reikėjo nuspręsti, ką daryti su sklypu. Sesuo atsisakė savo dalies — jau seniai gyvena Vokietijoje ir pasakė, kad jai jis nereikalingas. Likau su tuo viena. Vaikai jokio sentimento jam nejautė — prisimindavo jį kaip blaivumą, nuobodulį ir bereikšmiškumą be interneto ryšio. „Parduok, mama, ir paskirstyk mums po lygiai” — taip pasakė Rūta, o kiti pritarė.
Pardaviau už aštuoniasdešimt tūkstančių eurų. Sąžininga kaina tam rajonui — sklypas didelis, bet be komunikacijų, privažiavimas žvirgždo keliu. Padalinau į tris lygias dalis: po dvidešimt šešis tūkstančius šešis šimtus eurų kiekvienam vaikui.
Pervedžiau tą pačią dieną, kad niekas nesakytų, jog kas nors gavo pirmiau ar vėliau. Net pavedimų pavadinimus padariau vienodus: „Sklypas — Tavo dalis.” Buvau savimi patenkinta. Galvojau, kad tema uždaryta.
Rūta už savo pinigus pakeitė langus bute ir pasidarė vonios kambarį. Živilė įnešė į taupomąją sąskaitą — protinga mergina, kaip jaunoji karta, galvoja apie ateitį. O Gintaras? Gintaras tylėjo. Nepasakė nei ką padarė su pinigais, nei ar jie pravertė. Padėkojo tik Rūta. Živilė atsiuntė SMS su širdelėmis. Gintaras — nieko.
Po dviejų mėnesių paskambino.
„Mama, galėčiau užsukti šeštadienį? Norėjau pakalbėti.”
Apsidžiaugiau. Gintaras retai skambina, dar rečiau atvažiuoja. Po skyrybų užsidarė savyje, tarsi kaltino visą pasaulį, kad Vaida jį paliko. Išviriau barščių, iškepiau obuolių pyragą. Sutvarkiau butą, ištraukiau staltiesę ant stalo — tą su siuvinėtomis gėlėmis, kurią mama siuvo.
Atvažiavo prieš pietus. Atrodė blogai — suliesėjo, po akimis tamsūs ratilai. Barščius valgė tylėdamas. Tik prie kavos pradėjo.
„Mama, turiu problemą. Reikia paskolos.”
„Kiek?” — paklausiau, nes ką kita buvau pasakyti.
Padėjau puodelį. Lygiai tiek, kiek gavo prieš du mėnesius. Lygiai.
„Gintarai, o kas atsitiko su sklype gautais pinigais?”
Nukreipė žvilgsnį. Žiūrėjo į šaldytuvą, tarsi ten būtų parašytas koks paaiškinimas.
„Turėjau skolų. Sumokėjau.”
„Kokių skolų?”
„Įvairių. Paskolų. Po skyrybų reikėjo kaip nors įsikurti.”
Širdis suspaudė. Žinojau, kad po skyrybų jam buvo sunku — nedidelė alga sandėlyje, kambarys Vilniuje, alimentai sūnui, kurį Vaida vis rečiau atvesdavo savaitgaliais. Bet apie skolas nežinojau. Neklausiau, nes Gintaras nemėgo, kai klausinėju.
„Sūneli, aš neturiu dvidešimt šešių tūkstančių. Neturiu net pusės.”
„O Rūta?” — pasakė staiga, kitu tonu. Kiečiau.
„Kas Rūta?”
„Rūta už tuos pinigus pasidarė remontą. Vonios kambarys, langai. Tai kainuoja daugiau nei dvidešimt šeši tūkstančiai, mama. Iš kur ji turėjo likusius?”
„Iš santaupų. Iš kredito. Nežinau, neklausiau.”
„Arba iš tavęs.”
Tyla. Tas tylų rūšis, kai jauti, kad oras sutirštėja.
„Gintarai, kiekvienas iš jūsų gavo po lygiai. Iki cento.”
„Nes Rūta gyvena čia, Elektrėnuose. Veži jos vaikus į mokyklą, sėdi su jais po pietų, verdigi pietus. Žinai, kiek tai verta? Kiek ji mokėtų auklei?”
Neatsakiau. Nes jis buvo teisus — padėdavau Rūtai su vaikais. Kiekvieną dieną. Metų metais. Bet tai nebuvo pinigai. Tai buvo tai, ką močiutės daro, nes nori, nes myli, nes anūkai — tai anūkai.
„Tai ne tas pats” — tyliai pasakiau.
„Man — tas pats.”
Išvažiavo tą pačią dieną. Obuolių pyrago nepaliečia. Prie slenksčio atsisuko ir pasakė tą sakinį, kuris iki šiol neduoda ramybės:
„Tu visada sakai, kad dalini lygiai. Bet lygiai — tai ne teisingai, mama.”
Skambinau jam tris kartus kitą savaitę. Neatsakinėjo. Ketvirtą kartą įsijungė balso paštas. Parašiau SMS: „Gintarai, pakalbėkime ramiai. Myliu tave.” Atsakė po dviejų dienų: „Žinau. Bet tai nekeičia to, ką pasakiau.”
Rūta sužinojo — nežinau nuo ko, galbūt nuo Živilės, galbūt jis pats jai parašė. Užbėgo pas mane įsiutusi.
„Mama, aš neprašiau tavęs prižiūrėti vaikų. Pati siūleisi. O dabar Gintaras iš to daro argumentą, kad tu jį skriaudi?”
„Neskriaudžiu jo.”
„Na štai! Tai kodėl aiškiniesi?”
Negalėjau jai pasakyti, kad aieškinuosi, nes kažkur viduje, tamsiame kamputyje, girdžiu jo žodžius ir negaliu jų iki galo atmesti. Nes galbūt Gintaras šiek tiek buvo teisus. Ne dėl pinigų — pinigus padalinau lygiai ir tai yra faktas.
Bet dėl laiko, artumo, dėl to, kad Rūta turėjo mane kasdien, o Gintaras — tik per šventes. Kad Živilė galėdavo užsukti arbatos po darbo, o Gintaras važiuodavo dvi valandas, kad suvalgytų barščių ir grįžtų į tuščią kambarį.
Pinigus padalinau lygiai. Bet ar save padalinau lygiai?
Praėjo mėnuo. Gintaras neskambina. Rūta mano, kad tai jo problema ir reikia duoti jam laiko. Živilė atsargiai sako, kad Gintaras „galbūt šiek tiek perdeda, bet jį supranta.” Aš vakariemis sėdžiu prie stalo su mamos staltiese ir galvoju apie tą sklypą prie Elektrėnų, apie avietes, kurias mama rinkdavo.
Ramybė. Aštuoniasdešimt tūkstančių eurų jos nenupirko. Galbūt todėl, kad ji niekada nebuvo parduodama.
O jūs kaip manote: ar lygus padalinimas visada reiškia teisingą padalinimą — ir ar galima išmatuoti meilę pinigais, kai laiko ir dėmesio vieniems skiriame daugiau nei kitiems?
