Mes su jaunesniąja seserimi Viktorija augome vaikų namuose. Aš nieko nežinau apie mūsų biologinius tėvus. Mes ten patekom dar visai mažos, todėl net neatsimenu jų veidų. Mes turėjome tik viena kitą. Iki tol, kol viskas vieną dieną nepasikeitė.
Kai man buvo aštuoneri, atėjo šeima, norėdama įsivaikinti vaiką. Jie nenorėjo iškart priglausti dviejų. Metai iš metų nė viena šeima nesutiko pasiimti dviejų vaikų kartu. Galiausiai ta šeima mane įsivaikino. Aš vis dar prisimenu, kaip paskutinį kartą apkabinau Viktoriją. Ji verkė, laikėsi už manęs, maldavo neišeiti. Aš pažadėjau jai, kad vieną dieną ją surasiu. Nenorėjau išeiti, bet sistema nusprendė už mus.
Suaugusi aš bandžiau surasti Viktoriją. Vaikų namuose sakė, kad ji irgi buvo įvaikinta ir kad jos vardas buvo pakeistas. Aš negalėjau jos surasti niekur. Kiekviena paieška baigdavosi nesėkme. Praėjo dvidešimt dveji metai. Aš sukūriau gyvenimą — šeimą, karjerą, — bet mintys apie seserį manęs niekada nepaliko.
Praėjusią savaitę buvau komandiruotėje kitame mieste. Po ilgos dienos užsukau į maisto prekių parduotuvę. Netoliese stovėjo mažametė mergaitė, galbūt devynerių ar dešimties, siekusių sausainių pakuotės. Ir tada aš pamačiau apyrankę ant jos riešo.
Aš ją iškart atpažinau. Vaikų namuose, netrukus prieš mus išskiriant, aš sukūriau apyrankę iš siūlų ir padovanojau ją Viktorijai. Tos pačios spalvos. Tas pats kreivas mazgas.
Aš negalėjau susivaldyti. Palinkau arčiau ir tyliai paklausiau: “Miela, kokia graži tavo apyrankė. Ar pati ją pasidarei?” Ji šyptelėjo ir atsakė: “Ne, man ją davė mama. Anksčiau ji buvo jos, o paskui atidavė man. Ji sakė, kad ši apyrankė labai ypatinga ir kad niekada neturiu jos pamesti.”
Man drebėjo balsas. “Miela, ar mama dabar su tavimi?” Ji linktelėjo ir parodė į gretimą eilę: “Taip, ten mano mama.”
Aš lėtai pasukau galvą. Už makaronų lentynų stovėjo moteris. Nugara atsukta į mane. Rinkosi kažką nuo lentynos. Širdis plakė taip garsiai, kad atrodė, jog tai gali girdėti visa parduotuvė.
Aš žengiau žingsnį pirmyn. Tada dar vieną. Moteris atsisuko. Ir pasaulis sustojo. Tos pačios akys. Ta pati išraiška. Šiek tiek kitokios veido bruožai — suaugę, pavargę, — bet aš jas būčiau atpažinusi bet kur. Mano Viktorija.
Ji žiūrėjo į mane. Nesuprasdama. Paprasčiausiai žiūrėjo — nepažįstamoji parduotuvėje. Aš pravėriau burną. Nieko nepavyko ištarti.
Mergaitė pribėgo prie jos: “Mama, ta teta klausė apie mano apyrankę!” Viktorija pažvelgė į mane atidžiau. Susiraukė. Tada jos akys nukrypo į dukters apyrankę. Ir kažkas pasikeitė jos veide.
Ji lėtai pakėlė akis. Pažiūrėjo į mane. Ilgai. Tada pašnibždėjo vieną žodį. Mano vardą. Tą, kurį turėjau vaikų namuose. Marta.
Ašarų srovė išsiliejo akimirksniu. Iš manęs. Iš jos. Ji žengė žingsnį į priekį. Aš taip pat. Mes apsikabinome parduotuvės viduryje. Tvirtai. Beviltiškai. Kaip paskutinį kartą prieš dvidešimt dvejus metus. Ji verkė man ant peties. Aš jai ant jos.
Mergaitė stovėjo šalia, sutrikusi: “Mama, kas tai?” Viktorija atsitraukė. Nušluostė ašaras. Pažvelgė į dukrą. “Tai tavo teta. Mano vyresnioji sesuo. Ta, apie kurią tau pasakojau.” Mergaitė riktelėjo: “Ta, kuri padarė apyrankę?”
Viktorija linktelėjo. Pažvelgė į mane: “Aš nešiojau ją dvidešimt dvejus metus. Kiekvieną dieną. Kol ji nepradėjo dėvėtis. Tada atidaviau ją Anai. Pasakiau — saugok ją. Tai viskas, kas man liko iš tos, kurią myliu labiausiai šioje žemėje.”
Gerklė taip stipriai susigniaužė, kad negalėjau kalbėti. Ji paėmė mano ranką: “Aš ieškojau tavęs. Metus. Bet man pakeitė pavardę, vardą, dokumentus. Nežinojau, kaip tave rasti. Net nežinojau tavo naujojo vardo.”
“Aš taip pat ieškojau, — išspaudžiau aš. — Visur. Samdžiau detektyvus. Veltui.” Ji suspaudė mano ranką stipriau: “Bet tu suradai. Tu pažadėjai tada. Ir suradai.”
Mes stovėjome parduotuvės viduryje. Verkėme. Juokėmės. Laikėmės už rankų. Ana apkabino mus abi. Ir ant jos riešo vis dar kabojo ta pati apyrankė. Susidėvėjusi. Išblukusi. Bet vis dar tvirta. Kaip pažadas, kurį daviau prieš dvidešimt dvejus metus. Surasti ją. Ir aš tai padariau.
