Dukra visada norėjo suteikti savo vaikui geriausią išsilavinimą. Kai anūkei sukako septyneri, ji pradėjo ieškoti mokyklos. Rinkosi ilgai, lankėsi ekskursijose, kalbėjosi su direktoriais.
Galiausiai ji pasirinko prestižiškiausią privačią mokyklą mieste. Brangią. Ten mokėsi vaikai iš pasiturinčių šeimų — gydytojų, teisininkų, verslininkų. Modernus pastatas, baseinas, sporto salė, mažos klasės po dvylika vaikų.
Dukra buvo laiminga. Ji sakė, kad anūkė gaus europinio lygio išsilavinimą, bendraus su tinkamais vaikais, turės ateitį.
Pirmą rugsėjį atvažiavau pažiūrėti, kaip anūkė eis į mokyklą. Ji stovėjo su nauja uniforma, su kuprine, šiek tiek išsigandusi, bet laiminga. Dukra ją bučiavo, fotografavo, mojavo ranka.
Praėjo savaitė. Šeštadienį dukra atvežė anūkę pas mane. Pasakė, kad turi reikalų, pasiims vakare. Anūkė buvo rami, susimąsčiusi. Paklausiau, kaip mokykla. Ji gūžtelėjo pečiais.
Pietavome, įjungiau jai animacinį filmuką. Ji žiūrėjo neįdėmiai, nesijuokė. Tada netikėtai išjungė televizorių, priėjo prie manęs ir atsisėdo šalia.
Glaudžiau jos galvą. Paklausiau, ar viskas gerai. Ji patylėjo, tada tyliai pasakė: «Močiute, aš bijau ten eiti».
Aš susirūpinau. Paklausiau, kodėl. Ji nuleido akis ir pradėjo pasakoti.
Klasėje yra mergaitė. Jos tėvai labai turtingi — tėvas turi didelę įmonę. Ji turi brangių daiktų, papuošalų, naujausio modelio telefoną. Ji sėdi klasės centre, ir visi vaikai jos klauso.
Pirma diena ji priėjo prie anūkės, pažiūrėjo į jos kuprinę ir pasakė: «Tavo pigia. Reiškia, tu biedna». Tada apsisuko ir pasakė kitiems vaikams: «Nedraugaukite su ja. Ji ne mūsų».
Nuo tos dienos niekas klasėje su anūke nekalba. Vaikai žaidžia per pertraukas — jos nekviečia. Sėda pietauti — šalia jos niekas nesėda. Mokytoja dalija klasę į poras užduotims — anūkė visada viena.
O ta mergaitė tęsia. Juokiasi iš jos drabužių. Rodo pirštu į jos batus. Sako, kad jos mama neturtinga, kad jie gyvena paprastame bute, o ne name.
Anūkė man viską pasakojo tyliai, nuleidusi akis. Tada pridūrė: «Močiute, aš nenoriu ten eiti. Ten pavojinga. Bijau, kad ji dar ką nors padarys».
Aš ją apkabinau. Paklausiau, ar mama žino. Ji papurtė galvą. Pasakė, kad mama taip stengėsi ją į tą mokyklą įrengti, taip džiaugėsi. Nori jos neliūdinti.
Vakare dukra atvažiavo pasiimti anūkės. Nuvedžiau ją į virtuvę, uždariau duris. Papasakojau viską.
Dukra išblyško. Sakė, kad nežinojo. Kad manė, jog viskas gerai. Kad anūkė kiekvieną dieną sakė, jog mokykloje viskas normalu.
Paklausiau, ką ji ruošiasi daryti. Dukra atsakė, kad kalbėsis su mokytoja, su direktoriumi. Kad tai prestižinė mokykla, ten tokių dalykų neturėtų būti.
Po savaitės ji man paskambino. Balsas buvo pavargęs. Ji ėjo į mokyklą, kalbėjosi su mokytoja. Ta gūžtelėjo pečiais, pasakė, kad vaikai yra vaikai, kad reikia mokyti anūkę būti stipresnei.
Dukra nuėjo pas direktorių. Direktorė išklausė, linktelėjo. Pasakė, kad ves pokalbį. Bet kai dukra paminėjo tos mergaitės pavardę, direktorė sutriko. Pasakė: «Suprantate, jos tėvai — dideli mokyklos rėmėjai. Mes negalime tiesiog taip…»
Dukra grįžo namo ir verkė. Nes suprato: šioje prestižinėje mokykloje pinigai svarbesni už vaikus. Šeimos statusas svarbesnis už teisingumą.
Kitą dieną ji paėmė dokumentus. Perkėlė anūkę į paprastą mokyklą prie namų. Ten nėra baseino ir mažų klasių. Bet ten nėra ir vaikų, kurie žmones vertina pinigais.
Anūkę ten pradėjo eiti pirmadienį. Vakare man paskambino ir pasakė: «Močiute, šiandien su manimi žaidė trys mergaitės. Ir niekas neklausė, kokią turiu kuprinę».
Klausiau jos džiugaus balso ir galvojau: kaip taip nutinka, kad brangiausios mokyklos kartais moko vaikus pigiausių vertybių?
O jūs ar paliktumėte vaiką prestižinėje mokykloje dėl ateities, ar išimtumėte, nepaisydami investuotų pinigų?
