Mano sūnui trisdešimt penkeri metai. Jis mano vienintelis vaikas. Užauginau jį viena pati po skyrybų su vyru. Vyras nesirodė nuo to laiko, kai sūnus buvo penkerių metų. Dirbau dviejuose darbuose. Viską atidaviau jam: rūbus, mokslus, būrelius. Jis įstojo į gerą universitetą, įgijo išsilavinimą, pradėjo dirbti. Susituokė prieš tris metus. Gyvena atskirai su žmona.
Paskutinius metus susitikdavome retai. Kartą per mėnesį užsukdavo pas mane pusvalandžiui. Sakydavo, kad darbų daug, reikalų nemažai, laiko nėra. Aš supratau. Jauna šeima, savi rūpesčiai.
Prieš mano šešiasdešimtmetį jis paskambino prieš savaitę. Pasakė, kad nori mane pakviesti į vakarienę restorane. Aš labai apsidžiaugiau. Jau seniai svajojau praleisti vakarą su juo normaliai. Pasikalbėti, sužinoti, kaip jam sekasi.
Ruošiausi susitikimui visą savaitę. Nusipirkau naują suknelę. Nuėjau į saloną, susitvarkiau šukuoseną, manikiūrą pasidariau. Norėjau atrodyti gerai. Tai juk mano gimtadienis, mano sūnus kviečia mane į restoraną.
Atėjau į restoraną sutartu laiku. Jis jau sėdėjo prie stalo. Atsistojo, pasveikino mane, apkabino. Atsisėdome. Padavėjas atnešė meniu. Užsakėme maistą.
Pokalbis buvo įtemptas. Klausinėjau apie darbą, apie žmoną, apie planus. Jis atsakinėjo trumpai. Dažnai žiūrėjo į telefoną. Stengiausi nekreipti dėmesio. Pasakojau apie savo reikalus, apie kaimynus, apie remontą bute.
Atnešė pagrindinį patiekalą. Valgėme tylėdami. Jaučiau, kad kažkas ne taip. Jis buvo įsitempęs, susimąstęs. Kelis kartus pradėjo ką nors sakyti ir nutilo.
Kai atnešė desertą, jis padėjo šakutę. Pažiūrėjo į mane rimtai. Pasakė, kad yra svarbus pokalbis. Aš sunerimau.
Jis ištraukė iš vidinės švarko kišenės baltą voką. Padėjo jį ant stalo priešais mane. Pasakė, kad labai gaila, bet tai turiu perskaityti. Kad nežinojo, kaip kitaip pasakyti.
Pasiėmiau voką. Atidariau. Viduje buvo dokumentas. Kelios puslapiai. Perskaičiau pirmą eilutę. Testamentas. Tas, kurį surašiau prieš penkerius metus.
Nesupratau, kodėl jis man jį rodo. Pažiūrėjau į jį klausiamai. Jis paprašė skaityti toliau.
Skaičiau. Testamente aš palikau jam butą. Savo vieno kambario butą, kuriame praleidau trisdešimt metų. Vienintelį dalyką, kurį turiu. Parašyta buvo, kad butas jam pereina po mano mirties.
Perskaičiau iki galo. Pažiūrėjau į sūnų. Paklausiau, kodėl jis tai atnešė. Jis atsakė, kad reikia apie tai pasikalbėti.
Pasakė, kad jie su žmona nori nusipirkti didesnį butą. Kad dabartiniame nuomojamame jiems per ankšta. Kad netrukus turės vaikų, reikia daugiau vietos. Kad neturi pakankamai pinigų pradiniam įnašui.
Paskui jis paaiškino. Kad mano butas daug kainuoja. Kad jei perrašyčiau jį ant jo dabar, jis galėtų paimti kreditą užstatyti jį kaip užstatą. Gautų pinigų naujam butui. O aš galėčiau toliau gyventi šiame bute, kol gyva. Tik jis būtų jau jo vardu.
Sėdėjau, klausiau. Jis tęsė. Sakė, kad tai naudinga visiems. Kad butas vis tiek kada nors atiteks jam. Kodėl gi nepadarius to dabar, kai jam reikia pinigų. Kad aš nieko neprarandu, toliau gyvenu ten pat.
Klausiau, kas bus, jei jis susidurs su problemomis dėl kredito. Jis atsakė, kad problemų nebus. Kad viską apskaičiavo. Kad bankas patvirtino paraišką. Reikia tik perregistruoti butą.
Klausiau, kas bus, jei jis norės parduoti butą. Jis sakė, kad nenorės. Kad tai mano butas, aš ten gyvenu. Kad jis tik norėtų jį naudoti kaip užstatą.
Padėjau dokumentą atgal į voką. Pasakiau, kad turiu pagalvoti. Jis linktelėjo. Sakė, kad supranta, jog tai rimtas sprendimas. Bet paprašė neuždelsti. Kad butas, kurį jie nužiūrėjo, gali atitekti kitiems pirkėjams.
Vakarienė baigėsi greitai. Jis apmokėjo sąskaitą. Palydėjo iki taksi. Pabučiavo į skruostą. Paprašė paskambinti, kai apsispręsiu.
Praėjo savaitė. Jis skambina kasdien. Klausia, ar apsisprendžiau. Sako, kad butas gali pradingti. Kad jam reikia atsakymo skubiai. Sėdžiu savo vieno kambario bute. Tame pačiame, kurį nusipirkau prieš trisdešimt metų. Dirbau dviejuose darbuose, kad išmokėčiau kreditą. Užauginau jame sūnų. Į jį investavau visą savo gyvenimą. O jis nori pasiimti jį užstatui. Žada, kad nieko neprarasiu. Bet aš jau praradau. Praradau iliuziją, kad mano sūnus pakvietė mane į vakarienę vien tik todėl, kad mane myli.
Pasakykite, ar esu egoistė, jei atsisakysiu? Ar sūnus neteisingai prašo vienintelio motinos buto? Ir ar įmanoma pasitikėti pažadu, kad nieko neatsitiks, kai supranti, kad jam tai tiesiog aktyvas, o man tai viso gyvenimas?
