Mūsų anūkei 10 metų. Ji gyvena kitame mieste su tėvais, retai atvyksta pas mus, maždaug kartą per du mėnesius. Kiekvieną kartą aš laukiu jos kaip šventės.
Penktadienio vakare sūnus atvežė ją pas mus savaitgaliui. Sakė, kad jie su žmona norėtų paminėti jubiliejų dviese. Aš nudžiugau — dvi dienos su anūke, tik mes su seneliu ir ji.
Mes kartu gaminome vakarienę, kepėme sausainius, žiūrėjome animacinius filmus. Ji pasakojo apie mokyklą, drauges, juokėsi. Viskas buvo gerai, lengva.
Vakare aš paguldžiau ją miegoti svečių kambaryje, pabučiavau prieš miegą, išjungiau šviesą. Ji paprašė palikti duris praviras — bijojo tamsos.
Aš nuėjau į virtuvę plauti indų. Po dvidešimties minučių išgirdau jos balsą koridoriuje. Tylų, nesitikinantį. Ji stovėjo basomis, pižamoje, su žaislu rankose.
Aš nusivaliau rankas ir priėjau prie jos. Paklausiau, kas nutiko, ar negali užmigti. Ji patylėjo, paskui pažvelgė į mane ir paklausė: «Močiute, kodėl mama ir tėtis visą laiką ginčijasi? Jie mano, kad aš negirdžiu, bet aš girdžiu».
Aš sustojau. Nežinojau, ką atsakyti.
Ji tęsė. Balsas drebėjo. «Vakar jie rėkė virtuvėje. Tėtis pasakė, kad pavargo. Mama verkė. Paskui ji pasakė, kad jeigu taip, tai tegul jis išeina. Aš išsigandau. Jie tikrai išsiskirs?»
Aš pritūpiau iki jos lygio. Apkabinau ją. Ji prisiglaudė prie manęs, ir aš pajutau, kaip ji dreba.
Nežinojau, ką atsakyti. Kadangi pati nežinojau tiesos. Sūnus man nieko nesakė. Visada atsakydavo, kad viskas gerai. O dabar mano anūkė stovi prieš mane su klausimu, į kurį neturiu atsakymo.
Aš pasakiau jai, kad suaugusieji kartais pavargsta ir sako dalykus, kurių nemano. Kad tėvai ją myli. Kad viskas bus gerai.
Ji linktelėjo, bet aš mačiau — ji manimi netikėjo. Vaikai visada jaučia melą.
Aš paguldžiau ją atgal į lovą, pasėdėjau šalia, kol ji užmigo. Po to išėjau ir paskambinau sūnui.
Jis atsiliepė ne iš karto. Balsas buvo įtemptas. Aš tiesiai paklausiau, kas vyksta jų šeimoje. Jis sakė, kad viskas gerai, tiesiog abu pavargo. Aš sakiau, kad anūkė girdi jų ginčus ir bijo. Jis nutilo.
Po to atsakė, kad susitvarkys patys. Paprašė nesikišti. Padėjo ragelį.
Aš sėdėjau virtuvėje viena ir galvojau: kaip gi taip atsitiko, kad dešimties metų vaikas žino apie šeimos problemas daugiau nei močiutė? Kodėl ji bijo užduoti klausimą tėvams ir ateina pas mane? Kodėl ją paliko pas mus ne dėl to, kad nori būti dviese, o dėl to, kad negali būti kartu prie vaiko?
Ryte ji atsikėlė, nusišypsojo man, kaip įprasta. Mes vėl kartu gaminome, žaidėme, vaikščiojome. Ji juokėsi. Tačiau aš mačiau, kaip kartais ji sustodavo, užsisklęsdavo savyje, žiūrėdavo pro langą.
Sekmadienio vakarą sūnus atvyko pasiimti jos. Ji apkabino mane atsisveikindama ir sušnibždėjo: «Močiute, ar galiu dar pas jus pagyventi?»
Širdis suspaudė. Aš pažvelgiau į sūnų. Jis stovėjo tarpduryje su akmeniniu veidu. Jie išvažiavo.
Ir dabar nežinau, kas bus su jų šeima. Bet žinau viena: kai tėvai sprendžia savo problemas vaikų akivaizdoje, vaikas tampa jų tylėjimo ir ginčų įkaite — tai nesąžininga.
O kaip jūs? Ar kištumėtės į sūnaus situaciją, ar tylėtumėte, kad nesustiprintumėte, ir leistumėte jiems patiems susitvarkyti?
