Sūnus paskambino man trečiadienio vakarą ir pasakė, kad nori atsivesti merginą susipažinti. Aš nudžiugau, jam trisdešimt dveji, jis jau seniai su niekuo rimtai nesusitiko. Jo balsas buvo susijaudinęs, laimingas. Jis paprašė padengti stalą šeštadieniui, sakė, kad ji yra ypatinga.
Aš ruošiausi tris dienas. Išvaliau butą, nupirkau maisto, iškepiau pyragą. Mes su vyru gyvename įprastame dviejų kambarių bute miesto pakraštyje, nieko ypatingo, bet švaru, jauku. Mūsų. Aš nupirkau gėlių, padengiau stalą gražia staltiese, ištraukiau gražią indų servizą.
Šeštadienio vakarą pasigirdo skambutis. Atidariau duris — sūnus stovėjo su mergina. Ji buvo graži, prižiūrėta, vilkėjo gražų, brangų paltą. Aš nusišypsojau, pakviečiau įeiti.
Ji peržengė slenkstį, apsidairė — ir aš pamačiau, kaip pasikeitė jos veidas. Tik akimirką. Šiek tiek pakilo antakiai, lūpos susispaudė. Žvilgsnis perbėgo per koridorių, grindis, tapetus, kuriems jau dešimt metų. Ji nieko nesakė, bet aš viską supratau.
Mes nuėjome į virtuvę. Pasiūliau jai atsisėsti, įpyliau arbatos. Sūnus buvo gyvybingas, kažką pasakojo apie darbą, juokėsi. O ji sėdėjo su įtempta šypsena, žiūrėjo į stalą, užuolaidas, šaldytuvą. Tarsi vertino.
Aš bandžiau su ja kalbėtis, klausiau apie darbą, apie šeimą. Ji atsakė trumpai, mandagiai, bet šaltai. Jos žvilgsnis nuolat slinko per kambarį — per senus baldus, per įtrūkimą ant lubų, per mano rankų darbo siuvinėjimą ant sienos.
Po to ji atsistojo, paklausė, kur yra tualetas. Aš ją palydėjau. Kai ji išėjo, girdėjau, kaip ji tyliai pasakė sūnui virtuvėje: «Ar tikrai čia užaugai?…»
Sūnus kažką atsakė, bet aš negirdėjau. Širdis susirado.
Jie išėjo po valandos. Ji atsisveikino mandagiai, bet be šilumos. Sūnus mane apkabino atsisveikindamas, tačiau buvo įsitempęs. Užsidariau duris ir atsisėdau virtuvėje.
Vyras paklausė, kaip man sūnaus mergina. O aš sėdėjau pasimetusi ir negalėjau nieko atsakyti. Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į stalą, kurį taip stropiai dengiau. Į pyragą, kurio niekas net neparagavo.
Kitą dieną sūnus paskambino. Pasakė, kad jie su ja išsiskyrė. Aš paklausiau kodėl. Jis tylėjo ir atsakė: &laqua;Mama, ji pasakė, kad neįsivaizduoja gyvenimo su žmogumi iš tokios neturtingos šeimos. Kad neturiu ambicijų, jei esu patenkintas tuo, iš kur esu».
Aš nežinojau, ką pasakyti. Norėjau jį paguosti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Nes pirmą kartą gyvenime pajutau gėdą dėl savo namų. Dėl to, kad esame paprasti žmonės. Dėl to, kad negalėjome sūnui suteikti didesnio buto ir brangesnio remonto.
Ir tai buvo skaudžiausia, kad kitas žmogus privertė mane gėdytis to, kuo visada buvau patenkinta.
Ar jūs būtumėte tylėję tokioje situacijoje ar būtumėte viską pasakę jai tiesiai į veidą?
