Mano dukra visada buvo savarankiška. Po universiteto ji išvyko į kitą miestą, siekė karjeros. Asmeninis gyvenimas nesiklostė — visos draugės jau turėjo vaikų, o ji viena.
Pernai ji susipažino su geru vyru. Išsiskyręs, vaikų neturi. Po pusmečio susituokė. Aš buvau laiminga. Praėjus trims mėnesiams po vestuvių ji paskambino: “Mama, aš laukiuosi”. Iš džiaugsmo apsiverkiau.
Nėštumas klostėsi gerai. Dukra siuntė ultragarso nuotraukas, skundėsi toksikoze. Pilvas augo. Viskas kaip ir visiems.
Penktą mėnesį ji paprašė manęs atvykti — padėti sutvarkyti daiktus palėpėje, skirtą vaikučio kambariui. Atvykau šeštadienį. Kartu pakilome į viršų, pradėjome tvarkyti dėžes.
Dukra rado savo vaikystės žaislus, nuėjo parodyti vyrui. Likau, toliau tvarkiausi. Paėmiau sunkią dėžę, nepajėgiau išlaikyti — ji nukrito, turinys išbyrėjo.
Dokumentai, pažymos, kvitai. Pradėjau rinkti. Ir staiga pamačiau trejų metų senumo medicininę pažymą. Antspaudai, gydytojo parašas. Diagnozė didelėmis raidėmis: “Nevaisingumas. Dvišalė kiaušintakių obstrukcija. Natūralus pastojimas neįmanomas”.
Perskaičiau tris kartus. Galvoje aptemo. Jei prieš trejus metus toks diagnozė, kaip ji dabar nėščia?
Išgirdau žingsnius — dukra grįžo. Greitai kišau pažymą į kišenę, toliau rinkau popierius. Ji įėjo, nieko neįtardama.
Visą dieną buvau kaip rūke. Vakare išvykau namo. Naktį nemiegojau. Gal diagnozė klaidinga? Gal pasveiko? Bet kodėl niekada nesakė? Mes visada buvom artimos.
Po savaitės nebeišlaikiau. Atvykau pas ją, likome dviese virtuvėje. Padėjau prieš ją pažymą. Ji išbalo. Ilgai tylėjo.
Tada prisipažino. Prieš trejus metus jai buvo nustatyta ši diagnozė. Gydėsi, bet gydytojai sakė — šansų nėra. Kai ištekėjo, vyras labai norėjo vaikų. Ji bijojo pripažinti nevaisingumą, bijojo jį prarasti.
Per agentūrą rado surogatinę motiną. Dabar ta moteris laukiasi jų vaiko — IVF. O dukra vaidina nėščią. Dedasi pagalvę, skundžiasi toksikoze, eina pas “gydytoją” — susitinka su surogatine motina. Ultragarso nuotraukos tikros — nuo tos moters.
Vyras nieko nežino. Po keturių mėnesių surogatinė motina pagimdys, dukra sakys, kad gimdė pati. Sutarta su privačia klinika — dokumentus sutvarkys, kaip priklauso.
Sėdėjau pritrenkta. Mano dukra — suaugusi, protinga — apgaudinėja vyrą. Ir mane. Visas šis spektaklis tęsiasi jau mėnesius.
Praėjo dvi savaitės. Nežinau, ką daryti. Viena vertus — mano dukra, jos laimė. Kita vertus — jos vyras, geras žmogus, kurį ji apgaudinėja. Po keturių mėnesių gimdys vaikas, ir ši melas taps šeimos pagrindu. Ar turėčiau papasakoti žentui tiesą? Ar palaikyti dukrą jos sprendime? Pasakykit tiesiai — mano vietoje būtumėt tylėję ar atvertę tiesą, žinodami, kad tai gali sugriauti šeimą?
