Dukra pagimdė prieš trejus metus. Ištekėjo anksti, būdama dvidešimt dvejų. Žentas normalus vaikinas, darbštus. Gyvena kartu nuomojamame bute. Padėjau jiems kaip galėjau. Sėdėjau su anūku, kada reikėjo. Pirkau daiktus vaikui. Laikas nuo laiko gaminau jiems maistą.
Paskutinius šešis mėnesius dukra tapo kažkokia nervinga. Dažnai skambindavo, skųsdavosi nuovargiu. Sakė, kad vyras mažai padeda su vaiku, kad ji viena viską traukia. Ramindavau, sakydavau, kad visiems taip būna, kad praeis.
Penktadienį ryte paskambino. Pasakė, kad jai su vyru skubiai reikia išvykti savaitgaliui. Reikalai svarbūs. Paprašė pabūti su anūku. Sutikau iš karto. Turėjau susitikimą su draugėmis, kurio laukėme mėnesį. Bet anūkas svarbiau.
Atvykau pas ją per pietus. Dukra jau buvo pasiruošusi. Lagaminas stovėjo prieškambaryje. Ji greitai parodė kur kas yra, ką vaikui gaminti, kada migdyti. Žentas išėjo iš kambario, tyliai linktelėjo man. Jie išėjo po dešimties minučių.
Likom mes su anūku dviese. Mielas vaikas, ramus. Visą vakarą žaidėme, maitinau jį, migdžiau. Prieš miegą paskambinau dukrai. Nepakėlė. Parašiau žinutę — viskas gerai, miegame. Neatsakė.
Ryte šeštadienį anūkas pabudo anksti. Pamaitinau jį, pasivaikščiojome kieme. Vėl paskambinau dukrai. Nepakėlė ragelio. Parašiau dar kartą. Tyla. Pagalvojau, kad užsiėmę reikalais, netrukdžiau.
Visą šeštadienį viena su vaiku. Gaminau, vaikščiojome, žaidėme, tvarkiau butą. Vakare vėl bandžiau susisiekti. Telefonas visiškai neatsakė. Sunerimau. Parašiau žentui. Jis taip pat neatsakė.
Sekmadienis praėjo taip pat. Anūkas buvo kaprizingas, matyt, ilgėjosi mamos. Linksminau jį kaip mokėjau. Kiekvieną valandą skambinau dukrai. Tyla. Pradėjau rimtai nerimauti. Jau buvau galvojusi kreiptis į policiją.
Sekmadienio vakarą atsidarė durys. Įėjo dukra. Viena. Be vyro. Su dideliu lagaminu. Atrodė pavargusi. Akys raudonos.
Klausiau kur ji buvo, kodėl neatsakinėjo. Ji tylėjo. Įėjo į kambarį, išsitraukė krepšį, pradėjo dėlioti vaiko daiktus.
Klausiau kas atsitiko, kur žentas. Ji toliau tyliai rinko daiktus. Paskui atsitiesė, pažiūrėjo į mane.
Pasakė, kad su vyru išsiskyrė. Kad savaitgalį važiavo spręsti dalykų su atskyrimu. Kad daugiau nebegali gyventi kartu. Kad ji grįžta atgal pas mane. Su vaiku. Šiandien.
Stovėjau, klausiausi. Nesitikėjau. Ji tęsė. Pasakė, kad nuomojamą butą jau grąžino, sutartis baigėsi vakar. Visi daiktai lagamine. Likusius pasiims vėliau. Kad neturi kur eiti, tik pas mane.
Aš gyvenu vieno kambario bute. Viena. Po vyro mirties prieš penkerius metus pripratau prie savo erdvės, tylos, tvarkos. Dukra tai žinojo.
Klausiau kodėl neįspėjo iš anksto. Ji atsakė, kad bijojo atsisakymo. Kad nusprendė pastatyti prieš faktą. Kad aš gi motina, neišvarysiu jos su vaiku į gatvę.
Klausiau apie žentą, gal jie susitaikys. Ji pasakė, kad ne, viskas galutinai nuspręsta. Skyrybas įformins per mėnesį. Vaikas lieka su ja. Alimentus žadėjo mokėti, bet jų neužteks būsto nuomai. Todėl ji persikrausto pas mane. Ilgam.
Atsisėdau ant sofos. Anūkas žaidė su žaislais ant grindų. Dukra toliau rinko jo daiktus. Viskas vyko taip greitai. Prieš dvi dienas planavau susitikimą su draugėmis. O dabar mano vieno kambario bute gyvens dukra su trimečiu vaiku. Nežinia kokiam laikui.
Dukra baigė rinkti daiktus. Pasiėmė anūką ant rankų, lagaminą už rankenos. Pažiūrėjo į mane. Pasakė, kad taksi jau iškvietė, važiuojame pas mane tiesiog dabar. Kad rytoj aptarsime kaip gyvensime, o šiandien ji labai pavargusi.
Jie jau savaitę gyvena pas mane. Manas vieno kambario butas virto vaikų darželiu. Žaislai visur. Vaikas triukšmauja nuo ryto iki vakaro. Dukra ieško darbo, sėdi visą dieną prie kompiuterio. Gaminu aš, tvarkau aš, su anūku sėdžiu aš. Mano planai, mano gyvenimas, mano erdvė — viskas išnyko per vieną dieną. O aš negalėjau atsisakyti. Nes ji teisi — juk aš motina.
Papasakokite, ar teisingai pasielgė mano dukra? Ar ji pasinaudojo manimi, žinodama, kad aš negalėsiu atsisakyti? Ir kaip dabar gyventi, kai supranti, kad tavo gyvenimas tau nebėra priklausomas?
