Aš sutikau pabūti su anūkais ir tada netgi apsidžiaugiau. Sąžiningai. Pirmą kartą per ilgą laiką pajutau, kad galiu būti tikrai reikalinga. Ne tik mama „iš tolo“, ne močiutė per šventes, o šeimos gyvenimo dalis. Dukra kalbėjo greitai, lyg bijodama, kad persigalvosiu. Sakė, kad labai pavargo, kad viskas griūva, kad pagalbos reikia visai neilgam. Aš patikėjau. Susikroviau lagaminą, įsidėjau vaistų, šiltų drabužių, lauktuvių vaikams. Važiavau atvira širdimi.
Pirmos dienos buvo netgi laimingos. Anūkai nenutoldavo nuo manęs nė žingsnio. Aš gaminau, vaikščiojau, skaičiau jiems prieš miegą, pagaunant save ant minties, kad būtent to man ir trūko. Dukra dėkojo, bet lyg tarp kitko, tarp reikalų. Nekreipiau dėmesio. Galvojau, tiesiog pavargo.
Bet labai greitai viskas pasikeitė. Ji vis dažniau pradėjo išeiti iš namų. Sugrįždavo vėlai, kartais beveik naktį. Neišdrįsau klausinėti. Galvojau, kad neturiu teisės. Juk atvykau padėti. Pamažu nustojau būti svečiu. Manęs nebeklausė, ar man patogu, ar pavargau. Tiesiog tapo įprasta, kad aš visada su vaikais. Nuo ryto iki vakaro. Be išeiginių.
Keldavausi anksčiau už visus ir eidavau miegoti vėliau už visus. Jei atsargiai paminėdavau, kad sunku, girdėjau atsakymą, jog man vis tiek nėra kur skubėti. Kad aš namuose. Kad man paprasčiau. Ir kiekvieną kartą šie žodžiai skaudėjo labiau, nei atviras priekaištas. Lyg mano gyvenimas jau nebeegzistuotų. Lyg viskas, ką turiu, jau nebeturėtų reikšmės.
Pradėjau pastebėti, kaip su manimi kalba. Neprašo, o praneša. Gali užsiminti, kad kažką darau neteisingai, tačiau net negalvoja paimti dalies rūpesčių ant savęs. Stengiausi nesusierzinti. Sakiau sau, kad tai laikina. Kad aš suaugusi, turiu suprasti.
Vieną vakarą išgirdau pokalbį. Netikėtai. Dukra kalbėjo telefonu ir juokėsi. Sakė, kad dabar viskas susitvarkė, kad vaikai su močiute, ir galima ramiai spręsti savo reikalus. Jos balse nebuvo nei dėkingumo, nei abejonių. Tik užtikrintumas, kad taip ir turi būti.
Ir tuo metu man lyg kažkas viduje nutrūko. Staiga aiškiai supratau, kodėl buvau pakviesta. Ne tam, kad padėčiau. Bet kad pakeisčiau. Tiesiog todėl, kad aš esu mama ir močiutė, reiškia privalau. Be diskusijų, be terminų, be teisės pasakyti „man sunku“.
Naktį nemiegojau. Galvojau apie tai, kas bus, jeigu pasiliksiu. Ir apie tai, kuo tapsiu, jei vėl tylėsiu. Supratau vieną paprastą dalyką: jeigu dabar sutiksiu, toliau manęs tiesiog nebebus. Liks funkcija.
Rytą ramiai pasakiau, kad išvykstu. Be šūksnių, be scenų. Iš pradžių manimi nepatikėjo. Tada įsižeidė. Tada pradėjo spausti sąžinės jausmą. Sakė, kad aš palieku, kad man nesvarbu. Klausiau ir supratau: jie manęs negirdi. Jiems patogu. O aš nebenoriu būti patogiu.
Susirinkau daiktus. Apkabinau anūkus, sulaikydama ašaras. Jie niekuo nekalti. Širdis skaudėjo, bet kartu su skausmu atėjo jausmas, kad pagaliau elgiuosi sąžiningai. Bent jau su savimi.
Ir dabar dažnai galvoju: ar teisingai pasielgiau, pasirinkusi save, o ne amžinos pagalbos vaidmenį? O gal mama ir močiutė iš tikrųjų turi kęsti iki galo? O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje?
