Man tiesiog būtina išsikalbėti, nes jaučiuosi ant sprogimo ribos. Sėdžiu virtuvėje, rankos dreba, arbata atšalo. Ar žinojote, kad pinigų skolinimas yra patikimas būdas sugadinti santykius? Su įrankiais tai veikia lygiai taip pat.
Ši situacija iki skausmo tipiška. Turiu kaimyną. Mūsų santykiai yra normalūs, pasisveikiname. Prieš tris savaites jis paskambino: «Klausyk, pagelbėk. Man skubiai reikia pragręžti keletą skylių, karnizas nukrito, o mano įrankiai liko sodo namuke. Pažadu, vakare grąžinsiu».
Esu žmogus negodus. Turiu puikų grąžtą, “Makita”, labai jį vertinu. Sakau: «Žinoma, pasiimk, bet man greitai pačiam jo reikės». Jis mane patikino: «Tai greitai, per valandą susitvarkysiu!»
Praėjo diena. Tyla. Praėjus dviem dienoms, nekonfliktiškas kaip esu, nusprendžiau palaukti, gal žmogus užsiėmęs. Bet tas «rytoj» truko tris kankinančiai ilgas savaites!
Labiausiai piktina tai, kad nuolat girdėjau, kaip jis su juo dirba. Vakare, savaitgaliais. Įrankis nuolat zujo. Akivaizdu: jis ne tik karnizą dėjo, atrodė, kad užsimojo su mano grąžtu kapitalinį remontą atlikti. Tai pradėjo mane erzinti — ne dėl daikto, o dėl susitarimo laužymo.
Vakar man pagaliau pačiam reikėjo surinkti lentyną. Viskas, kantrybė trūko. Ėjau pas jį. Skambinu. Jis atidaro, visas dulkėtas. — Kaimyne, — sakau, — metas grąžinti. Man reikia dirbti. Jo reakciją reikėjo pamatyti. Pažiūrėjo taip, tarsi reikalaučiau kažko nelegalus. Išvertė akis, pasipiktino: — Kodėl taip skubi? Vos baigiau koridoriuje. — Praėjo trys savaitės. Turėkite sąžinės.
Jis išėjo, grįžo su mano grąžtu. Dėklas atidarytas, laidas nevūlai sumesgtas, pats instrumentas pilkas nuo dulkių ir kažkokios statybinės purvo. Jis tiesiog metė man jį į rankas ir piktai pasakė: — Pasiimk. Koks tu smulkmeniškas žmogus. Kaimynams reikia padėti.
Ir užtrenkė duris. Stovėjau, apstulbęs nuo jo įžūlumo. Smulkmeniškas? Aš? Po trijų savaičių laukimo! Na, prarijau. Parėjau namo, išvaliau ją (jis pats nesivargino!), surinkau savo lentyną. Grąžtas veikė, tačiau skleidė keistą garsą ir kaito labiau nei įprastai. Bet darbą padarė. Nusiraminau ir nunešiau jį į vietą.
O ŠIANDIEN RYTĄ PRASIDĖJO ABSOLIUTUS CIRKAS.
Ryte, poilsio dieną, atkaklus skambutis į duris. Atidarau — ten mano kaimynas, raudonas iš pykčio, rankos ant klubų. Nespėjau net pasisveikinti, kai jis pradėjo šaukti:
— Ką man atidavei?!
Apstulbau:
— Ką turi omenyje? — Apie tavo grąžtą kalbu! Kol jis buvo pas mane, jis veikė be priekaištų! O tu jį vakar paėmei, savo rankomis kažką ten padarei ir sugedinai įrankį!
— Ar siela esi? — pradėjau kunkuliuoti.
— Tai MANO grąžtas! — Man nerūpi! — pertraukė jis.
— Šiandien norėjau užbaigti cokolius, pasiskolinau perforatorių iš uošvio, jis nepatogus. Galvojau, kad pasiimsiu tavo trumpam. O tu man jį grąžinai jau su degėsiu kvapu!
— Tai tu man jį grąžinai vakar!
— Nesikabinėk prie smulkmenų! — rėkė jis per visus laiptinės laiptinės. — Svarbiausia, kad visas tris savaites jis veikė nepriekaištingai! Juo minkiau betoną, juo griovė kvadratines plytas — jis viską traukė!
O tu per vieną vakarą sugedinai variklis! Aš jaučiu, kad jis sukasi netinkamai. Turi kompensuoti remontą, nes dėl tavęs darbai stringa!
Netekau žado. Suprantate šitą begėdystės lygį? Žmogus tris savaites žiauriai eksploatavo mano buitinį grąžtą, juo maišė mišinį (iš kur ir balta dulkė!), sugadino variklį, o dabar, kai jis galiausiai sugedo, nusprendė mane dėl to apkaltinti! Nes, pagal jo logiką, “vakar dar veikė, kol nepaėmei”.
Bandau paaiškinti: — Juo maišei betoną?! Tai ne statybinis maišytuvas! Tu jį peršildėjai!
— Liaukis mane mokęs! — rėkė jis. — Aš turiu auksines rankas. O grąžtą sugedinai, kai juo gręžei. Reikalauju, kad duotum man veikiantį įrankį, kol neužbaigsiu remonto, arba sumokėtum už mano prastovą!
Šiuo momentu tiesiog praradau kontrolę. Tyloje žengiau žingsnį atgal ir pradėjau uždaryti duris. Jis bandė sutrukdyti: — Ei, mes dar neįvykę! Tu esi skolingas! Aš sušukau taip garsiai, kad jis sudrebėjo: — Dink iš čia! Dar kartą paskambinsi — išmesiu per laiptus!
Trenkiau duris ir užrakinau abu spynos. Stoviu, širdis stipriai plaka. Girdžiu, dar kažkiek laiko murmėjo apie “godulu” ir “teismus” už durų.
Dabar žiūriu į nelaimingą “Makitą”. Įjungiau į elektros tinklą — žiežirbos, degėsių kvapas. Jai tikrai pabaiga. Ją sugadino. Per tris savaites kapitalinio remonto.
Tačiau baisiausia — ne sulūžęs įrankis. Baisiausia, kad jis, atrodo, NUOŠIRDŽIAI tiki, kad kaltas esu aš. Jis įsitikinęs, kad aš per vieną vakarą sugadinau daiktą, kuris „nepriekaištingai veikė“ beveik mėnesį. Tai neįtikėtinas saviapgaulės lygis arba jis tiesiog ciniškas manipuliatorius?
Ir ką dabar daryti? Ginčytis iki muštynių? Kreiptis į policiją (skamba absurdiškai)? Ar tiesiog priimti tai, išmesti įrankį, kuris kainavo man nemažą sumą, ir laikyti tai kaip mokestį, kad sužinojau tikrąjį žmogaus veidą?
Pasakykite atvirai, ar buvau neteisus, kad apskritai paskolinau? Ar tokie kaimynai — neišvengiama rykštė? Ir kaip jūs reaguotumėte į jo „kompensacijos reikalavimą“?
