Kai jis pasakė tą frazę, iš pradžių net nesupratau, apie ką kalbama. Mes sėdėjome virtuvėje, arbata jau buvo atvėsusi, lauke temsta. Jis ilgai tylėjo, sukiojo puodelį rankose, o paskui staiga pakėlė akis ir tyliai ištarė:
– Man labai gaila…
Viskas viduje sustingo. Su šiuo žmogumi išgyvenau 25 metus. Galvojau, kad pažįstu jį iki paskutinės raukšlės, iki kiekvieno įpročio, iki visų jo silpnybių. Bet tą akimirką supratau: žmogaus iki galo nepažinsite niekada.
Man buvo dvidešimt, kai melavau. Tada taip stipriai jį mylėjau, kad buvau pasiruošusi viskam, kad tik jis pasirinktų mane, o ne savo buvusią. Mačiau, kaip jis blaškėsi tarp mūsų, kaip grįždavo pas ją, kaip dingdavo kelioms dienoms, kaip sakė, kad jam reikia laiko. O aš tiesiog beprotiškai bijojau jo prarasti. Ir kai pasakiau, kad laukiuosi, galvojau tik apie vieną dalyką: galbūt tai vienintelis šansas jį išlaikyti.
Mes susituokėme greitai, be ypatingos šventės. Likimo ironija: po poros mėnesių aš tikrai pastojau. Sūnus gimė sveikas, stiprus, ir niekas niekada nesužinojo tiesos. Aš pati bandžiau ją pamiršti. Įkalbinėjau save, kad viskas susiklostė taip, kaip turėjo. Kad mes sukūrėme normalią šeimą. Kad kaip žmona ir motina, aš šią laimę užsitarnavau.
Bet štai jis sėdi priešais mane po 25 metų, ir aš jaučiu, kaip viskas viduje trūkinėja.
– Ji parašė man, – tyliai tarė jis, žiūrėdamas kažkur pro šalį. – Ta… kuri buvo prieš tave.
Jaučiausi, tarsi kas nors ištraukė grindis iš po kojų. Ši moteris buvo mano košmaras tiek metų. Net kai jis ją nustojo minėti, ji gyveno mano mintyse.
– Ir ko ji nori? – paklausiau. Mano balsas išdavikiškai suvirpėjo.
Jis ilgai tylėjo. Tada masažavo smilkinius, tarsi ieškodamas žodžių.
– Ji sakė, kad tada padarė klaidą. Kad išsigando. Ir kad visus šiuos metus… prisiminė. Bandė gyventi toliau, bet negalėjo galutinai paleisti.
Aš žiūrėjau į jį, o viduje kilo kažkas sunkaus, lipnaus, tarsi praeitis būtų grįžusi ir vėl sėdusi mums už stalo.
– Ir tau jos gaila? Manęs? Savęs? – paklausiau, nors visai nenorėjau išgirsti atsako.
Jis sukeičiojo pirštus, ir aš pamačiau, kaip jie dreba.
– Man gaila, kad niekada iš tikrųjų nepaleidau jos šešėlio, – sakė jis. – Gyvenau su tavimi, bet dalis manęs vis tiek buvo ten. Ir tu tai jautei. Visą savo gyvenimą.
Aš nusisukau, nes nebegalėjau žiūrėti į jo akis. Taip, aš jaučiau. Bet tęsiau šią skausmą, kaip kryžių. Dėl vaiko. Dėl šeimos. Dėl to, kad nepasitapčiau “ta kita”, pralaimėjusia. Ir dabar, po tiek metų, atrodė, kad pragyvenau svetimą gyvenimą, visą laiką įrodinėdama, kad esu geresnė už ją.
Jis vėl kalbėjo:
– Ji persikelia į mūsų miestą. Ir aš… nežinau, kaip su tuo gyventi. Nežinau, kas mano viduje stipresnis – praeitis ar dabartis.
Aš suspaudžiau stalo kraštą taip stipriai, kad delnai pabalo. Viduje viskas kunkuliavo: nuoskauda, pyktis, baimė, nuovargis. Aš staiga supratau, jog visą gyvenimą laukiau iš jo kitų žodžių. Norėjau išgirsti: “Aš myliu tik tave”. O išgirdau visai ką kita.
Aš pakėliau galvą ir pirmą kartą po daugelio metų paklausiau atvirai:
– Ar tu kada nors mane mylėjai taip, kad nebūtum lyginęs? Tiesiog mane, o ne “vietoje jos”?
Jis tylėjo. Ir jo tylėjimas buvo garsesnis už bet kokį “ne”.
Ta naktį ilgai sėdėjau tamsoje ir klausiau, kaip tiksi laikrodis. Prisimenu save dvidešimtmetę – išsigandusią, įsimylėjusią, pasirengusią meluoti dėl galimybės būti šalia. Prisimenu, kaip visą šį laiką gyvenau: įsikibusi, kantriai kentusi, užmerkusi akis, ryžusi nuoskaudą, stengdamasi būti tobula žmona ir motina. O dabar staiga aiškiai pamačiau: visą gyvenimą kovojau ne už meilę, o už tai, kad būčiau pasirinkta. Nors kartą. Iš tikrųjų.
Jis užmigo miegamajame, o aš likau virtuvėje. Žiūrėjau į mūsų seną stalą, į puodelius, į nuotraukas ant šaldytuvo ir galvojau: ketvirtis amžiaus, namas, vaikas, bendra gyvenimas… ir jo vienas “man labai gaila”, po kurio viskas atrodo kažkaip trapu, netikra.
Dabar nežinau, ką daryti su šia tiesa. Prisiminti, kad nieko neįvyko? Toliau gyventi šalia žmogaus, kuris atvirai prisipažino, jog dalis jo vis dar yra ten, praeityje? Ar pripažinti, kad mano melas tada ir jo šešėlis per visus šiuos metus mus po truputį, lėtai sugriovė?
Sakykite atvirai… jei sužinojote tai po 25 metų santuokos – ar laikytumėtės šio ryšio, ar atleistumėt jį, net jei iki lovos nuo jūsų tik vienas žingsnis?
