Grįžtu namo iš darbo, visiškai pavargusi, galva ūžia, svajoju tik griūti ant sofos ir užmerkti akis dešimčiai minučių. Telefonas pradeda vibruoti — uošvė. Automatiškai paimu ragelį, pasiruošusi eiliniams «gyvenimo patarimams», o ji žvaliai sako:
— Aš pas jus užsukau, lauktuves palikau koridoriuje. Maišas prie durų stovi.
Nusprendžiau, kad diena pagaliau manęs pasigailėjo. Nusišypsojau, sakau:
— Oi, ačiū, kaip tik galvojau rytoj ką nors skanų pasidaryti.
Einu namo beveik geros nuotaikos. Įeinu į laiptinę, atidarau duris — ir nosis mane tiesiog smugdo. Toks kvapas, tarsi kas būtų atidaręs šiukšliadėžę tiesiog mano prieškambaryje. Esu sustingusi. Žiūriu žemyn — prie durų stovi maišas. Tas pats, «su lauktuvėmis».
Kvapas toks, kad katė, vargšelė, apsisuko ir nuėjo į virtuvę, šnypšdama. Mano kraujas sustingsta, atvirai pasakius. Galvoju: negi uošvė nusprendė taupyti ir atnešė kokius nors užsistovėjusius stiklainius? Arba, neduok Dieve, vėl «persiuntė produktus, kuriems dar galima suteikti šansą»?
Kaip chirurgas, dviem pirštais pakeliu maišelio kraštą. Ten šiukšlės. Paprastos, smirdančios, baisios šiukšlės: lupenos, kažkokios servetėlės, net žuvies pakuotė… Man net kojos sulinko.
Tuoj pat skambinu uošvei:
— Ką tai reiškia? Kokios tai lauktuvės? Tai… šiukšlės!
Ir štai ji, visiškai ramiu balsu, tarsi pokalbis apie orą:
— Oi, dukrele, aš sumaišiau, įsivaizduoji? Ruošiausi išnešti šiukšles, pastačiau maišą prie jūsų durų, kad nepamirščiau. O lauktuvių maišą palikau pas save. Nieko baisaus, rytoj užeisiu, pasiimsiu.
Stoviu, laikau tą smirdantį maišą dviem pirštais, lyg bombą, ir bandau suprasti:
kaip galima sumaišyti dovaną ir šiukšlyną?
Ji tęsia:
— Tik neišmesk, aš ten kai ką įdėjau, ką norėjau atskirai išmesti. Tegul stovi pas jus iki rytojaus.
Ir tuo momentu aš tikrai praradau žadą. Mano butas prasmirdęs, vaikai klausia: «Mama, kas čia?» Vyras įeina, žiūri ir juokiasi, sako:
— Na viskas, mama oficialiai palieka pas mus ne tik savo patarimus, bet ir šiukšles.
O aš stoviu ir galvoju:
kodėl ji negalėjo tiesiog palikti to prie savo durų? Kodėl tai apskritai atsidūrė pas mus? Ir svarbiausia — kodėl jai atrodo, kad tai normalu?
Vakare, kai vėdinau butą ir ploviau grindis su chlorke, viduje viskas virė. Nemėgstu konfliktų, bet tam tikru momentu tiesa jau daužosi į smilkinius: jei uošvė mano, kad palikti pas mus šiukšles yra normalu, tai kas bus toliau? Ji kažkaip «netyčia» paėmė raktus nuo mūsų buto. Ir skalbinius kabino «kad neperkrautume mašinos». Ir šaldytuvą tikrino «ar neišmetame gero maisto».
Kartais žiūriu į visa tai ir galvoju:
problemus manyje, kad tyliu ir kenčiu, ar ji seniai pamiršo, kad mes — atskira šeima?
Ir štai dabar sėdžiu ir galvoju: pasakyti jai tiesiai, kad taip negalima, ar vėl patylėti ir apsimesti, kad nieko neįvyko?
Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje?
