Uošvė pradėjo užsiminti vyrui, kad mūsų vaikas ne jo, ir tai sužinojau atsitiktinai. Jis tą vakarą grįžo su kažkokia keista išraiška veide, atsisėdo prie stalo ir tylėjo. Aš paklausiau, kas nutiko, o jis atsakė:
– Mama sakė, kad sūnus visiškai į mane nepanašus.
Iš pradžių nesupratau, ką jis turi omenyje. O tada dašuto – štai, prasidėjo. Sąžiningai, ausyse pradėjo spengti. Niekada jam neištikima nebuvo, nei mintyse, o dabar mane kitiems žodžiais pateikia kaip kokią klajoklę.
Aš iškart pasakiau:
– Jeigu nori, rytoj pat eikime atlikti bet kokius tyrimus, DNR, ką tik nori. Aš tuo šimtu procentu įsitikinusi.
Jis tik numojo ranka:
– Aš tavimi tikiu. Aš tave pažįstu. Bet ji nesiliauja.
Pasirodo, jo mama jau kelias savaites kabinėjasi prie vaikiškų nuotraukų, lygina, vartinėja senus albumus, kartoja tą patį:
– Akys ne tavo, charakteris ne tavo, pažvelk į ausis, pas mus giminėje tokių nebuvo.
Juokinga ir šlykštu tuo pačiu metu. Aš nusprendžiau nesikišti. Pagalvojau, kad suaugęs žmogus susitvarkys su savo mama pats. Be to, į uošvę aš vis tiek žiūrėjau su pagarba, nors ji ir buvo sudėtingas žmogus. Bet, kaip paaiškėjo, veltui. Nes viena – kuždėtis virtuvėje su suaugusiu sūnumi, o kita – kišti į galvą vaikui.
Tą dieną paprašiau jos pabūti su anūku kelias valandas. Man reikėjo išvažiuoti reikalų, o jis ją myli, visada džiaugiasi. Ji noriai sutiko, net kažkaip per daug džiugiai. Aš nuvedžiau sūnų pas ją, viskas buvo įprasta: arbata, sausainiai, multikai, pokalbiai niekuo neypatingi. Nieko įtartino. Aš dar pakeliui namo pagalvojau: gal aš per daug įkrentu į situaciją, gal ji tikrai tik jaudinasi.
Pasiimu jį vakare, jis apsirengęs, pavalgęs, šypsosi. Mes išeiname į gatvę, einame į namus, ir staiga jis klausia:
– Mama, o močiutė pasakė, kad tėtis man ne tikras tėtis. Ar tai tiesa?
Aš sustojau kaip įkalta. Gerklėje išdžiūvo taip, kad žodžiai nelipo. Vaikas žiūri į mane rimtai, akyse nerimas. Jis dar per mažas, kad pats sugalvotų tokį dalyką. Tuo metu aš taip įsiutau, kad mane supurtė. Ant suaugusio žmogaus, kuris sąmoningai nuodija vaiko galvą.
Aš atsisėdau prie jo tiesiai ant gatvės, apkabinau ir pasakiau:
– Sūneli, tai netiesa. Tėtis yra vienintelis tavo tėtis, ir jis tave labai myli. Kartais suaugusieji sako kvailystes, kai patys būna pikti ar įskaudinti. Bet tu prisimink: mes su tėčiu esame tavo šeima, ir tu mūsų tikras berniukas.
Atrodo, jis nurimo, bet viduje man taip virė, kad vos sulaukiau vakaro.
Kai vyras grįžo iš darbo, aš jam pasakojau viską žodis žodin, kaip pasakė vaikas. Mačiau, kaip keičiasi jo veidas: iš pradžių pabalo, tada susiraukė, tada pro dantis iškvėpė:
– Aišku.
Paėmė striukę, raktus ir išėjo, net nesudrebėjęs durų. Aš sėdėjau virtuvėje ir galvojau: štai dabar eis aiškintis, arba grįš kitokiu žmogumi, arba negrįš visai. Minutės tęsėsi kaip valandos. Girdėjau kiekvieną garsą laiptinėje ir krūptelėjau.
Jis sugrįžo po valandos. Atsisėdo priešais, žiūrėjo į vieną tašką ir tyliai pasakė:
– Pasakiau jai, kad daugiau nebematys anūko, jei dar kartą atvers burną apie tave arba apie mus. Ji verkia, sako, kad aš nedėkingas sūnus. O aš kitaip negaliu. Kaip ilgai galima kentėti, kai jau vaiką pradeda laužyti?
Ir tuo metu man jo pasidarė žmogiškai gaila. Tai vis dėlto jo motina. Jam skaudu, bet jis pasirinko mūsų pusę. Ne mano netgi, vaiką gynė.
Naktį ilgai negalėjau užmigti. Klausiau, kaip sūnus kvėpuoja, kaip vyras vartosi. Galvoje sukosi: šeimos šventės, bendri puotos, jos žodžiai – „Aš jums tik gero norėjau“.
Ar tikrai ji gero norėjo, kai kuždėjo jam, kad aš neva gimiau „ne nuo jo“? Ar ji gero norėjo, kai sukišo šitą šlykštynę į vaiko galvą? Supratau, kad ne. Tai ne apie gerumą. Tai apie sergančią kontrolės žmogų, kuris nemoka džiaugtis savo sūnaus laime, o nori valdyti jo gyvenimą iki paskutiniųjų.
Kitą dieną ji pradėjo skambinti, rašyti žinutes, kad „nieko tokio nenorėjo pasakyti“, kad „mes viską ne taip supratome“, kad „vaikas sutrūko“. Bet aš žinojau, kad vaikas taip paprastai nesugalvos. Ir štai dabar mes su vyru esame prieš pasirinkimą: duoti jai dar vieną šansą, vėl įsileisti į mūsų gyvenimą ir prie sūnaus – ar tikrai atitolinti ją, kad apsaugotume vaiko psichiką, net jei tai bus skausminga visiems.
Ir štai turiu jums klausimą, kaip pašaliniams: jei močiutė leidžia sau sakyti vaikui, kad jo tėtis „netikras“, ar ji nusipelno dar teisės įsižeisti, kad jai nebepavyksta prieiti prie anūko, ar čia jau reikia ne apie atleidimą galvoti, o apie griežtas ribas?
