Ruošiausi vestuvėms kelis mėnesius. Mąsčiau apie kiekvieną detalę: suknelę, puokštę, muziką, savo pirmąjį žingsnį prie altoriaus. Vienintelis dalykas, kurio nekontroliavau, buvo tai, ką jis vadino „šeimos tradicija“.
Jis tikino, kad tai kažkas nuostabaus, svarbaus, ir kad suprasiu viską vestuvių dieną. Bandžiau tikėti. Bet giliai širdyje gyveno nedidelis nerimas, kurį nuolat slopinau.
Įžengusi į bažnyčią, jis staiga pabudo.
Pirmosios sekundės praeidėjo labai nežinant, kol akys slinkosi per eiles. Ir staiga suvokiau: salėje buvo tik vyrai. Mano tėvas, broliai, pusbroliai, sužadėtinio draugai, jo giminaičiai… Nei vienos moters.
Nei mamytės.
Nei sesers.
Nei draugių.
Tų, kurios svajojo kartu su manimi švęsti šią dieną.
Atsigręžiau į jo giminaičius, ir kažkas iš vyresnių ramiai pasakė:
– Tai mūsų paprotys. Vyrai dalyvauja ceremonijoje, o moterys švenčia atskirai.
Tarsi tai būtų normaliausias paprotys pasaulyje.
Man tapo šaltai, lyg durys atsivėrė į pačią žiemą. Staiga suvokiau: mane sąmoningai laikė nežinioje. Aš buvau paskutinė, kuri sužinojo, kaip vyks mano paties diena.
Išėjau iš bažnyčios beveik automatiškai ir paskambinau mamai. Ji atsakė tuoj pat, jos balsas virpėjo:
– Mes esame kitame salėje… Mums pasakė, kad tai vieta moterims. Mes visiškai nesuprantame, kas vyksta.
Šiuo momentu visas mano vidus sudužo.
Aiškiai pamačiau: ši „tradicija“ nėra apie meilę.
Ji yra apie susiskaldymą, kontrolę, apie tai, kad niekas net nesvarstė manęs kaip sprendimo dalies.
Stovėjau ant laiptų savo balta suknele ir gaudžiau save mintimi: štai jis – svarbiausias sprendimas mano gyvenime. Ne „taip“ prie altoriaus, bet šis žingsnis.
Į priekį arba atgal.
Pakeliau suknelę, giliai įkvėpiau ir nuėjau toliau nuo bažnyčios.
Nuo vestuvių.
Nuo gyvenimo, kuriame man iš anksto skirta vieta, apie kurią sužinau tik ceremonijos dieną.
Kai įėjau į salę, kur susirinko moterys, visi pokalbiai nutrūko.
Stovėjau prieš jas – šiek tiek susivėlusi, raudonomis akimis, drebančiomis rankomis.
Ir staiga viduje gimė keista, tyli stiprybė.
Pakeliau taurę ir pasakiau:
– Už meilę, kuri nesidalina ir neslepia.
Kažkas pradėjo ploti, paskui – visi.
Ir aš pirmą kartą per šią dieną pajutau, kad kvėpuoju.
Vakare mes su mama ir sese sėdėjome mažame viešbučio kambaryje, valgėme picą iš popierinių lėkščių, verkėme ir juokėmės tuo pačiu metu.
O ryte parašiau trumpą žinutę, kuri užtruko mažiau nei minutę:
„Aš neištekėjau vakar. Aš tiesiog radau save“.
