Kai tai prasidėjo, buvau įsitikinusi, kad išprotėsiu. Išleistuvių metu jis apkabino mane, fotografavo, juokėsi taip, kaip visada mano gyvenime. O po savaitės atrodė, kad jo viduje kažkas “peršoko”. Jis nustojo būti tas ramus, dėmesingas, patikimas žmogus, kurį pažinojau. Atrodė, lyg kažkas būtų pakeitęs mano tėvą.
Jis ateidavo pas mane su keistais klausimais. Iš pradžių net nekreipiau dėmesio: juk domisi — pasitaiko. Tačiau vėliau pastebėjau, kaip dažnai jis ėmė minėti vieną ir tą pačią moterį. Mano draugės mamą. Tą, kuri per išleistuves šypsojosi visiems ir atrodė tokia namų, paprasta. Staiga jis pradėjo klausinėti, ar ji išsiskyrusi, kur dirba, kaip dažnai būna namuose. Jo akys keistai blizgėjo, ir jis net nepastebėjo, kad žiūriu į jį su nuostaba.
Ir tuomet viskas tapo per daug akivaizdu. Jis pradėjo grįžti vėlai. Prieš išeidamas kvėpinosi kaip prieš pasimatymą. Atsiliepęs į skambučius kalbėjo tyliai, eidamas į kitą kambarį. Kartą priėjau jį apkabinti kaip anksčiau — įprastai, šiltai. Ir sustingau. Ant jo marškinių buvo svetimų kvepalų kvapas. Moteriškų. Tą aromatą pažinau — jaučiau jį per išleistuves, kai mano draugės mama pasilenkė prie manęs pataisyti suknelės petnešėlę.
Tą naktį ilgai gulėjau tamsoje ir klausiau, kaip mama tyliai kvėpuoja miegamajame. Ji nieko nepastebėjo. Ji pasitikėjo juo taip, kaip pasitiki tik po ilgų metų kartu. Ir dėl to buvo dar skaudžiau.
Ir kažkuriuo momentu jis pasakė, kad išvyksta į «konferenciją». Nebeiškenčiau. Viduje viskas šaukė, kad jis meluoja. Kažkas vyksta už mūsų nugarų, ir turiu sužinoti, kas būtent. Ir aš pradėjau jį sekti. Net pati negalėjau patikėti, kad esu tam pajėgi — slapta sekti savo tėvo automobilį, žiūrėti, kaip jis suka ten, kur tikrai nėra jokios konferencijos.
Jis atvažiavo prie to paties namo. Pasibeldė. Duris atidarė ji. Jie nusišypsojo vienas kitam taip, tarsi tarp jų būtų visa istorija. Jie apsikabino. Sėdėjau automobilyje, stipriai laikydama vairą, ir galvojau tik apie vieną dalyką: kaip jis galėjo? Kaip?
Grįžau namo visa ašarodama. Mama paklausė, kas nutiko, kodėl akys paraudusios. Negalėjau ištarti nė žodžio. Atrodė, jei tai pasakysiu garsiai, sugriausiu mūsų šeimą.
Vakare jis įėjo į namus lengvais žingsniais, niūniuoju melodiją. Mama paklausė, kaip praėjo diena. Jis nusišypsojo:
— Geriausia.
Jaučiau, kaip mane pykina nuo jo balso. Nuo jo ramybės. Nuo to, kaip gerai jis vaidino vyro ir tėčio vaidmenį, tarsi turėtų du paralelinius gyvenimus.
Rytą į duris pasibeldė. Labai tyliai, bet atkakliai. Prie slenksčio stovėjo ji — mano draugės mama. Akys raudonos, rankos dreba, tarsi visą naktį verkusi. Rankose — mažas vokas.
— Ar tavo tėvas yra namie? — paklausė ji užkimusiu balsu.
Viduje viskas griuvo.
— Kam jis jums reikalingas?
Ji susimąstė, pažvelgė į mane taip, lyg jai gėda.
— Turiu jam pasakyti kai ką svarbaus. Labai svarbaus.
Kai tėvas ėjo į koridorių, ji ištiesė jam voką. Jis paėmė jį, susiraukė.
— Kas čia?
Ir tada ji ramiai, tyliai, be jokių papildomų žodžių pasakė tai, ko niekada nesitikėjau išgirsti:
— Turi viską pasakyti savo šeimai. Ir šiandien. Man labai gaila. Aš nėščia.
Man suvirpėjo kojos. Tiesiog atsisėdau ant laiptelio. Tėvas išbalo taip, tarsi jo širdis būtų sustojusi. Jis atidarė burną, norėdamas ką nors pasakyti, bet tik atsirėmė į sieną. Ji tęsė drebančiu balsu:
— Aš nesiruošiu nieko slėpti. Ir nenoriu meluoti. Man irgi gėda. Bet tylėti negaliu.
Mama stovėjo koridoriaus gale. Ji girdėjo viską. Visiškai viską. Ji neatkrito, nesušuko — tiesiog žiūrėjo į jį taip, lyg matytų jį pirmą kartą. Lyg jis būtų svetimas žmogus, atsitiktinai atsidūręs mūsų namuose. Po to ji tiesiog uždarė savo kambario duris. Lėtai. Tarsi būtų pridėjusi tašką.
Sėdėjau ant laiptelio ir negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti. Viskas, kas man atrodė tvirta, patikima, šeimyniška — sugriuvo per minutę. Tėvas bandė ką nors paaiškinti, tačiau žodžiai užstrigo jam gerklėje. Ir pirmą kartą gyvenime supratau, kad jis man ne tėvas, o tiesiog vyras, kuris mane įskaudino labiau nei kas nors kitas.
Dabar gyvename skirtinguose namo kampuose, kaip svetimi. Mama tyli. Jis tyli. Aš — tarp jų, kaip liudininkė to, kas mus sugriovė.
Ir vis galvoju: ar galima atleisti žmogui už išdavystę, kuri iškart pakeitė visą gyvenimą? Ar tokie dalykai negalimi nei laiku, nei paaiškinimais išgydyti?
