Man 65 metai. Atvirai kalbant, niekada negalvojau, kad dar kada nors tapsiu nuotaka. Po to, kai prieš 10 metų mirė mano vyras, aš lėtai rinkausi save iš gabaliukų. Prisitaikiau prie tylos, vienatvės, prie to, kad šalia nieko nėra. Mokėjausi gyventi iš naujo — be kieno nors rankų, be kieno nors balso, be to, ką kūrėme metų metais. Ir tam tikru momentu tiesiog susitaikiau: visos mano „meilės istorijos“ yra uždarytos.
Ir tada pasirodė jis. Ne kaip filme, ne staiga gatvėje — ne. Mes susipažinome senų draugų susitikime, kur visai nenorėjau eiti. Bet jis atsisėdo šalia, paklausė, ar nereikia pagalbos nunešti lėkštę, ir taip ramiai, taip nuoširdžiai kalbėjo, lyg būtume pažįstami visą gyvenimą. Aš neatsimenu, kada paskutinį kartą taip lengvai su kuo nors kalbėjausi.
Po pusės metų jis pasipiršo. Nieko pompastiško, be klūpėjimo, be minios — tiesiog pasakė, kad nori gyventi greta tiek laiko, kiek mums liko. Ir aš sutikau. Norėjau mažo šventės. Ramios, šiltos. Ir gražios suknelės — ne baltos, ne pūstos, tiesiog kažko šviesaus, kad jaustis nuotaka, o ne „moterimi amžiaus“.
Tą rytą nuėjau į vestuvinį saloną. Ilgai stovėjau prie įėjimo, rinkausi drąsos, bet visgi įėjau. Viduje buvo šviesu, kvepėjo kava ir nauju audiniu. Už prekystalio stovėjo dvi merginos, maždaug dvidešimties, abi gražios, tvarkingos, su pasitikinčiais žvilgsniais.
Jos pažvelgė į mane ir iškart susižvalgė. Padariau žingsnį į priekį ir pasakiau, kad noriu išsirinkti suknelę vestuvėms.
Šviesiaplaukė, palenkusi galvą, paklausė:
— Dukrai? Ar anūkei?
Aš nepatogiai nusišypsojau:
— Savo.
Brunetė taip garsiai nusijuokė, lyg tai būtų pokštas:
— Rimtai? Ar jūs nuotaka?
Šviesiaplaukė susuko lūpas:
— Ar mes iš viso turime dydžių… pensininkėms?
Jų juokas neslėpė. Net nesistengė būti mandagios. Aš pajutau, kaip viduje kyla tas senas jausmas — tas pats, kai tu tampi nematoma, ne vietoje, „per sena“. Jos įbruko man į rankas kelias sukneles ir rodė į matavimosi kabiną.
Lėtai persirengiau, žiūrėdama į savo atspindį. Taip, turiu raukšlių. Taip, rankos jau ne tokios lygios. Bet akyse — gyvenimas. Ir meilė. Išėjau, kad pasižiūrėti į didelį veidrodį.
Ir vėl juokas.
— Dieve, — pasakė brunetė, — ar jūs tikrai manote, kad jums tinka vestuvės?
— Ar ne per anksti nusprendėte puoštis kaip jaunimas? — pridūrė antra.
Man norėjosi tiesiog išnykti. Jaučiau, kaip ašaros pradeda riedėti skruostais. Aš ištiesiau ranką, kad uždengčiau užuolaidą, kai staiga kieno nors šešėlis krito ant žemės.
Kieno nors ranka švelniai, bet užtikrintai uždėjo merginai ant peties. Abi staiga atsisuko — ir tą pačią akimirką nutilo.
Prie įėjimo stovėjo vyras. Ne griežtas, ne grėsmingas — tiesiog labai susikaupęs. Pardavėjas? Administratorius? Ne. Tai buvo mano būsimas vyras. Jis atėjo anksčiau, norėjo padaryti man staigmeną… ir išgirdo viską.
Jis pažvelgė į merginas taip ramiai, kad nuo to pasidarė dar baisiau. Nei vieno šauksmo. Nei vieno grubaus žodžio.
Jis tik tyliai pasakė:
— Nė viena moteris neturėtų jaustis pažeminta, kai renkasi suknelę savo laimei. Nė viena.
Ir atsisuko į mane:
— Tau tinka. Tu esi gražiausia nuotaka, kokią kada nors mačiau. Eikime iš čia.
Ir paėmė mane už rankos. Tvirtai, neduodamas man net sekundės abejonės.
Merinos stovėjo kaip įkaltos. Skruostai raudoni, akys nuleistos. Jos bandė kažką pasakyti, bet žodžiai užstrigo. Ir mes tiesiog išėjome.
Lauke krito lengvas lietus. Jis nuėmė nuo manęs paltą, apglėbė, lyg aš būčiau trapi mergina.
— Žinai, — pasakė jis, — suknelę galima įsigyti bet kur. O orumo — tik išlaikyti.
Kitą dieną mes radome kitą saloną. Ten mane sutiko su šypsena. Ten niekas nežiūrėjo iš aukšto. Ir ten aš radau savo suknelę — paprastą, šviesią, tokią, kokios svajojau.
O vestuvės praėjo ramiai ir šiltai. Ir žinai… aš pirmą kartą per daugelį metų jaučiausi iš tikrųjų reikalinga, mylima ir gyva.
Ir štai aš mąstau: kodėl žmonėms taip lengva nuvertinti kito laimę? Ir kaip mes, ypač šiame amžiuje, galime išmokti neleisti niekam gesinti mūsų šviesos? Ką tu padarytum mano vietoje?
