Mano vyras pasakė frazę, kurios ilgai nesupratau: „Niekada nesakyk mūsų sūnui apie mūsų santaupas“.
Tą žiemos naktį buvau pernelyg priblokšta, kad tuo susimąstyčiau. Jis gulėjo ligoninės palatoje, liesas, vos kvėpuojantis. Už lango krito šlapias sniegas, ir atrodė, kad visas pasaulis tapo tylesnis. Jis paprašė, kad visi išeitų. Likome tik mes dviese – aš ir žmogus, su kuriuo praleidau visą savo suaugusį gyvenimą.
Jis paėmė mane už rankos, jo pirštai buvo šalti. Pasakė, kad supranta, jog jam liko nedaug. Ir kad man reikia išmokti gyventi be jo. Neužsikasti savęs kartu su jo mirtimi, nemesti visko, ką statėme. Jis prašė auginti sūnų, pamatyti, kaip jis suauga, kaip suranda savo vietą gyvenime. Klausiau ir jaučiau, kaip manyje kažkas plėšia po gabalėlį. Bet stengiausi laikytis, kad nepratrūkčiau verkti tiesiog priešais jį.
O tada jis pasakė tai, ko negaliu pamiršti. Papasakojo apie santaupas. Apie tuos pinigus, kuriuos kaupė metų metus – tyliai, be žodžių, be pasigyrimo. Jis visada toks buvo: dirbo tylėdamas, nesiskundė ir nerodė, kad sunku. Šiuos pinigus jis paliko man, jei kada nors nutiks nelaimė, kurios vienai nepavyks įveikti. Bet tada jis pažiūrėjo į mane taip rimtai, tarsi tai būtų svarbiausia mūsų gyvenimo akimirka, ir pasakė: „Pažadėk, kad nesakysi apie tai sūnui“.
Aš paklausiau, kodėl. Jis nutilo akimirkai, surinko likusias jėgas ir sušnabždėjo: „Nes jis turi viską pasiekti pats. Kaip aš. Nenoriu, kad jis pasikliautų mūsų pinigais. Tegul eina savo keliu. Tegul žino, kad jo gyvenimas – tai jo darbas, jo įdėtas triūsas, jo klaidos ir pergalės. Nenoriu, kad jis galvotų, jog kas nors jį apsaugos pinigais. Tai žmones sugadina“.
Jis kalbėjo lėtai, bet kiekvienas žodis įstrigo manyje. Ir aš pažadėjau. Tada net nesupratau, koks rimtas šis pažadas.
Po jo mirties tiesiog padėjau dokumentus su pinigais į tolimiausią spintos lentyną. Neliečiau jų, negalvojau apie juos. Gyvenimas sukosi. Reikėjo rūpintis namais, sūnumi, nedideliu parduotuvėliu, kurią vedėme daugelį metų. Sūnus augo greitai, protingas, atsakingas. Ir kaskart, kai jame matydavau tą patį užsispyrimą, kokį turėjo jo tėvas, jausdavau tiek skausmą, tiek šilumą.
Praėjo metai. Skausmas priblėso, bet neišnyko. Kartais pagaudavau save kalbančią su oru – tarsi vyras stovėtų šalia, žiūrėtų, tyliai linkčiotų. Parduotuvę palengva perdavėme sūnui, jis pats daug ką pasiekė, ir mačiau, kaip jis stengiasi. Kartais jis buvo išsekęs, kai jėgų nebuvo nė lašo. Ir tada man viduje viskas apsivertė. Norėjosi sakyti: „Sūnau, tau nereikia taip vargti, turiu tau palikimą, kurį paliko tavo tėvas“. Bet prisimindavau jo prašymą – ir tylėdavau.
Kai pati smarkiai susirgau ir atsidūriau ligoninėje, mane užplūdo tos mintys, kurias daugelį metų atidėdavau. Gulėjau, klausiau savo analizų, gydytojų, aparatų ir jaučiau, kad jėgos jau nebe tos. Ir pirmą kartą mane užvaldė panika: o kas, jei išeisiu, ir sūnus taip nieko ir nesužinos? Kas, jei pinigai dings? Kas, jei jis manys, kad nieko jam nepalikau? Kas, jei nuspręs, kad buvau beširdė?
Bet tada prisiminiau vyrą. Jo balsą, jo prašymą, jo frazę apie tai, kad sūnus turi viską pasiekti pats, kad negyventų galvoje su mintimi, jog tėvai visada pateiks pagalbos ranką pinigų pavidalu. Jis bijojo ne skurdo. Jis bijojo, kad sūnus praras charakterį, palūš, pasiduos lengvam keliui. Jis žinojo, kaip tai veikia žmones. Ir aš žinojau taip pat.
Dabar aš guliu ir negaliu nuspręsti, kas teisingiau. Įgyvendinti paskutinį vyro prašymą? Ar vis dėlto papasakoti sūnui, kad jis žinotų, jog tėvas jį mylėjo, rūpinosi, paliko, ką galėjo? Žiūriu į jį, kai jis sėdi prie mano lovos, laiko mane už rankos, ir mane plėšo iš vidaus. Jis pavargęs, bet laikosi, kaip jo tėvas. Galbūt tai ir yra atsakymas. O gal – ne.
Ir štai aš kasdien savęs klausiu: jei pasakysiu jam tiesą – tai bus meilė ar išdavystė? Ir jei tylėsiu – tai bus ištikimybė vyrui ar žiaurumas sūnui?
O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje – atskleistumėte tiesą ar išsaugotumėte pažadą?
