Kai man buvo aštuoniolika, tėvas išmetė mane iš namų. Paprasčiausiai išmetė kaip šiukšlę. Stovėjo tarpduryje, raudonas iš pykčio, ir šaukė, kad esu gėda šeimai, kad neturiu ateities, kad nesu jo sūnus. Tada buvau jaunuolis, mečiau technikumą, susidėjau ne su tais žmonėmis… bet aš vis tiek buvau jo vaikas. Maniau, kad jis nurims, paskambins, pasakys: «Grįžk». Bet jis nepažadėjo. Nei po savaitės, nei po mėnesio, nei po metų.
Reikėjo išgyventi kaip išmaniau. Miegojau ant čiužinio pas draugus, dirbau krautuvu, dirbau kur tik galėjau. Pamažu save ištraukiau iš tos duobės: grįžau į mokslus, normaliai įsidarbinau, išsinuomojau butą. Gyvenimas pasikeitė — sunku, bet sąžininga.
Po kelerių metų gimė mano sūnus. Jo mama beveik iš karto išėjo, sakė, kad nėra pasiruošusi. Aš jos nekaltinu. Bet likau aš ir mažas berniukas, kuris kiekvieną dieną į mane žiūrėjo taip, tarsi aš jam būčiau visas pasaulis. Ir aš nusprendžiau, kad niekada nesielgsiu su juo taip, kaip su manimi elgėsi mano tėvas. Niekada.
Mes su sūnumi gyvenome dviese — juokas, pamokos, paprasti vakarienės, pigios šventės, bet su širdimi. Jis augo protingas, ramus, šiek tiek rimtas ne pagal amžių. Ir kartais savyje jį mačiau… tik geresnį. Daug geresnį.
O tada jam sukako aštuoniolika. Sėdėjome vakare virtuvėje, jis gėrė arbatą ir staiga pasakė:
– Tėti… noriu susipažinti su seneliu.
Mane tarsi trenkė. Visus šiuos metus aš net neištariau tėvo vardo. Ir kodėl? Žmogus, kuris kada nors nusisuka, paprastai negrįžta. Tyliai paklausiau:
– Kam tau to reikia?
Jis gūžtelėjo pečiais:
– Noriu pats pamatyti. Suprasti.
Kitą dieną nuvykome ten, kur anksčiau buvo mano namai. Senas laiptinės įėjimas, nublukusios sienos, viskas iki skausmo pažįstama. Sustabdžiau automobilį, stipriai suėmiau vairą, tarsi galėčiau jį laikyti praeitį.
Bet sūnus uždėjo ranką man ant peties ir pasakė:
– Tėti, lik automobilyje. Prašau.
Žiūrėjau, kaip jis išlipo, uždarė duris ir ėjo link įėjimo užtikrintu žingsniu — ne mano, bet savo. Pasibeldė. Durys atsidarė beveik iš karto. Ant slenksčio stovėjo mano tėvas. Pasenas, susilenkęs, su neaiškiomis akimis, tarsi gyvenimas jau seniai būtų praėjęs pro šalį.
O tada pamačiau, kaip mano sūnus lėtai atsisega kuprinę. Ir ištraukia iš ten… seną nuotrauką. Tą pačią vienintelę, kuri man liko iš praeities: aš mažas, juokiuosi, sėdžiu tėvui ant pečių. Tą nuotrauką saugojau daugelį metų, bet taip ir nepajėgiau išmesti.
Sūnus pakėlė ją ir pasakė ramiai, be pykčio, be drebulio:
– Tai tu. Ir tai mano tėtis. Jis išaugo geru žmogumi. Ne tavo dėka, o nepaisant tavęs.
Tėvas stovėjo prasižiojęs, lyg sūnaus žodžiai būtų smogę tiesiai į širdį. O aš sėdėjau automobilyje ir negalėjau pajudėti. Man buvo skaudu ir keistai gera vienu metu — nes mano sūnus padarė tai, kam aš neturėjau jėgų.
Po minutės jis sugrįžo, tyliai atsisėdo šalia ir pasakė tik vieną:
– Tėti, važiuojam namo. Neturiu jam daugiau ką pasakyti.
Užvedžiau automobilį, bet dar ilgai negalėjau pajudėti. Nes supratau: mano sūnus tapo stipresnis, sąžiningesnis ir išmintingesnis nei aš kada nors buvau.
Ir štai aš galvoju: ar teisingai mes pasielgėme, kad nuvažiavome ten? O gal kai kurias duris geriau palikti uždarytas amžinai?
