Aš ruošiausi savo 60-ajam gimtadieniui kaip ypatingai progai. Ne dėl dovanų, ne. Tiesiog norėjosi šilumos, dėmesio, jausmo, kad šie metai turėjo prasmę. Prieš savaitę nusipirkau produktų, sutvarkiau namus, netgi pasikabinau naujas užuolaidas — juokinga, žinoma, bet norėjau, kad viskas būtų gražu. Paskambinau vaikams — pasakiau, kad nenoriu nieko didelio, tiesiog pabūti kartu, namuose. Jie atsakė: «Mama, žinoma, atvažiuosime!». Ir aš patikėjau.
Tą dieną atsikėliau anksti, iškepiau pyragą, padengiau stalą. Pastačiau salotą, vištą, kompotą, išėmiau seną vazą, kurią taupiau šventėms. Viskas atrodė taip jaukiai. Net arbatinukas šildė vandenį kažkaip ypatingai džiugiai. Sėdėjau ir žiūrėjau į laikrodį. Dvylika. Viena. Dvi. Niekas neatėjo. Tada žinutė nuo sūnaus: «Mama, mes truputį vėliau, užsuksim po parduotuvės». Dukra nerašė.
Penktą vakaro durys pagaliau atsidarė. Įėjo greitai, be gėlių, be šypsenų. Sūnus laikė rankose dėžę su tortu iš prekybos centro. Pigus, permatomoje plastikinėje pakuotėje, su ištirpusiais grietinėlėmis. «Svarbiausia — ne dovana, o dėmesys», — pasakė jis, padėdamas dėžę ant stalo. Ir ši frazė, iš esmės paprasta, smogė skaudžiau nei jei jis apskritai būtų nieko neatnešęs.
Jie pavalgė. Pakalbėjo apie kažką savo. Sūnus žiūrėjo į telefoną, marti atsakinėjo į žinutes, anūkai pykosi dėl planšetės. Aš sėdėjau šalia, šypsojausi ir pyliau kompotą. Niekas nepaklausė, kaip jaučiuosi, kaip gyvenu, ar nesijaučiu vienišai vakarais. Viskas įvyko lyg pagal grafiką — atvyko, užsiregistravo, pavalgė, išvyko. Po valandos jie jau ruošėsi. «Mama, mums rytoj anksti keltis, atleisk, be pykčio, gerai?» — pasakė sūnus.
Kai durys už jų užsidarė, bute pasidarė taip tylu, kad pirmą kartą išgirdau, kaip tiksi sieninis laikrodis. Sutvarkiau stalą, sudėjau tuščias lėkštes į kriauklę, ištraukiau tą tortą, atsipjoviau gabalėlį — ir negalėjau jo suvalgyti. Jis buvo saldus iki šleikštumo. Ne nuo cukraus — nuo kartėlio.
Aš sėdau prie lango ir staiga suvokiau, kad, matyt, pati kalta. Visą gyvenimą stengiausi būti patogi, neprašyti, nesiskųsti, netrukdyti. «Svarbiausia, kad jiems viskas būtų gerai», — kartojau sau, kai skalbiau, gaminau, prižiūrėjau anūkus, padėdavau pinigais, kai jiems buvo sunku. O dabar jiems tikrai viskas gerai. Tik be manęs.
Aš juk nelaukiau daug — tiesiog žmogiškos šilumos. Ne prabangos, ne brangių dovanų. Norėjosi, kad kažkas pažvelgtų į akis ir pasakytų: «Mama, ačiū, kad tu esi su mumis». Vietoj to — plastikinis tortas ir mandagus skubėjimas.
Aš sėdėjau ir galvojau: galbūt jie tikrai mano, kad dėmesys — tai tiesiog užeiti valandai ir išvykti? Kad meilę galima pakeisti privalomu susitikimu kartą per metus? Ar tiesiog toks gyvenimas, ir aš atsilieku nuo laiko?
Nežinau. Tik viduje viskas susitraukė, ir aš pirmą kartą per ilgą laiką pravirkau. Tyliai, be garso, kad niekas neišgirstų. Nes ir išgirsti, rodos, jau nebėra kam.
Pasakykite, ar atleistumėte tokį «dėmesį»?
