Esu vyresnė už vyrą vienuolika metų. Mes gyvenome ramiai: darbas, namai, pokalbiai virtuvėje. Prieš metus į jo skyrių atėjo jauna mergina. Graži, užtikrinta. Mačiau, kaip ji į jį žiūri. Vyras juokdavosi, sakydavo, kad tai tik dėmesys ir nieko daugiau. Stengiausi nesukurti scenų, netikrinti telefono, neužduoti nereikalingų klausimų.
Vieną dieną pas mus paskambino į domofoną. Ekrane – ji, ta pati mergina. Atidariau. Ji įėjo su kūdikiu ant rankų, verksminga. Atsisėdo ir pasakė: “Pažiūrėkite į jį. Tai jūsų vyro sūnus. Jis jūsų gailisi, todėl neišeina. O mes jau kaip šeima. Neskriauskite jo, paleiskite”. Klausiau ir negalėjau suprasti, ką atsakyti. Gerklėje kamštis, bet šaukti neketinau. Supyliau jai vandens, pataisiau vaikui apklotą. Paėmiau telefoną, surinkau vyro numerį: „Atvažiuok. Čia tavo ‘nauji giminaičiai’“.
Jis greitai atvyko. Atsistojo prie durų, pabalo. Tylėjo. Paklausiau: “Ar tai tiesa?” Jis nuleido akis. To pakako. Viduje pasidarė tuščia. Nei pyktis, nei isterija. Tiesiog tuščia, tarsi mūsų daugiau nebūtų. Ji atsistojo, prisiglaudė prie mažylio ir išėjo. Jis stovėjo šalia, nieko nesakė. Aš taip pat.
Kai durys užsidarė, sėdėjau virtuvėje ir žiūrėjau į vieną tašką. Paskui atsistojau ir pradėjau rinkti jo daiktus. Ramiai, vieną po kito. Be raštelių, be skandalų. Sukroviau lagaminą, pastačiau prie durų. Paklausiau: “Ar turi kur nakvoti?” Jis linktelėjo. Pridėjau: “Rytoj pasiimsi”. Jis bandė kažką pasakyti, aš neklausiau. Man buvo blogai, bet kalbėti jėgų trūko.
Naktį beveik nemiegojau. Ašaros atėjo anksti ryte. Prisimindavau, kaip anksčiau juokėmės, kaip jis mane vadino „mano inkaras“. Labai skaudėjo. Ne tik dėl kitos moters. Dažniausiai – dėl melo. Visada prašiau kalbėti tiesą. Galima išeiti, galima įsimylėti kitą. Taip nutinka. Bet negalima gyventi dviejuose namuose vienu metu ir apsimesti, kad viskas gerai.
Kitą dieną paskambinau draugei. Pasakiau, kad viskas baigėsi. Ji atvažiavo, mes išgėrėm arbatos. Šiek tiek nusiraminau. Vyras pasiėmė daiktus. Aš nesustabdžiau. Tik paklausiau apie vaiką. Jis patvirtino. Pasakė „atleisk“. Aš atsakiau: „Pavėluota“.
Dabar man nėra lengviau, bet aiškiau žinau, ką daryti toliau. Gyvensiu viena. Dirbsiu, susitiksiu su draugais, susitvarkysiu namus. Aš ne ideali, ir turiu savo klaidų. Bet žinau, ko noriu: kad šalia būtų žmogus, kuris pasirinktų mane be „gailiuosi“ ir „vėliau“. Kiekvieną dieną.
Nežinau, ar galėčiau atleisti. Galbūt kažkas galėtų. Aš – ne. Galiu susitaikyti, kad meilė praėjo. Bet negaliu priimti melo. Tai mano riba. Ir nuo to man ir skauda, ir tuo pačiu metu ramu. Nes dabar viskas yra tiesa.
O jūs galėtumėte atleisti, jei tiesa įeitų į namus štai taip – su svetimu vaiku ant rankų?
