Vyras išvažiavo į komandiruotę pusantro mėnesio.
Pradžioje maniau – nieko baisaus, susitvarkysiu. Bet su kiekviena diena darėsi vis sunkiau: darbas, dukra, nuolatiniai namų remonto darbai, miego trūkumas.
Kartais aš tiesiog sėdėdavau virtuvėje vakare, geriu arbatą ir žiūriu į tuščią vietą priešais. Ten, kur paprastai jis sėdėdavo.
Kai jis grįžo, atrodė, kad vėl galiu kvėpuoti.
Pasiilgau iki drebulio.
Tą vakarą mes sėdėjome vakarieniaujant, kalbėjomės, jis pasakojo apie kelionę, juokavo, viskas buvo taip šilta ir jauku.
Ir staiga dukra įėjo, atsisėdo šalia, klausė mūsų kelias minutes ir, kaip niekur nieko, tarė:
– Mama, o kada vėl ateis tas dėdė? Noriu su juo pažaisti.
Vyras sustingo, tada vos nespringo.
Aš – likau nustebusi.
– Koks dėdė? – paklausė jis, kietu veidu.
– Na, tas dėdė, – atsakė dukra ramiai. – Kuris atėjo, kai tavęs nebuvo. Jis man davė saldainį ir padėjo įjungti animacinius filmukus.
Tyla.
Matau, kaip jo žandikaulis įsitempia, kaip jis nustoja valgyti.
– Įdomu, – tik tiek pasakė, – taigi aš praleidau linksmas dieneles?
Aš pasimetusi, net juokinga pasidarė, bet viduje skaudėjo.
Turėjau paaiškinti, kad „dėdė“ buvo mūsų kurjeris, kuris kelis kartus atnešė maisto produktus ir kartą palaukė prie durų, kol pakelsiu dukrą ant rankų, nes ji turėjo karštį. Jis tiesiog padėjo, nieko daugiau.
Bet jis klausėsi tylėdamas, be klausimų.
Tada atsargiai padėjo šakutę, pažvelgė į šoną ir pasakė:
– Aš nepavydžiu… tiesiog skaudina, kad sunkiu momentu šalia tavęs buvo kažkas kitas, o ne aš.
Ir tada aš viską supratau.
Jis nepyksta, neįtaria – jam tiesiog skauda, kad praleido dalį mūsų gyvenimo.
Kad nematė, kaip nemiegojau naktimis, kai dukrai kilo temperatūra.
Kaip aš nešiojau krepšius, vieną ranką laikydama juos, o kitą – vaiką.
Kaip tylėjau, kai buvo sunku, nes nenorėjau jo apkrauti.
Jis priėjo, abu apkabino ir tyliai pasakė:
– Neturėjau išvažiuoti taip ilgai. Daugiau – nė dienos be jūsų.
Ir aš prisiglaudžiau prie jo, jausdama, kaip įtampa dingsta, kaip širdyje tampa šilta ir ramu.
Supratau, kad kartais nereikia didelių žodžių.
Kartais pakanka tiesiog prisipažinti: „Manęs tavęs trūko“.
Ir visgi tiesa – mes dažnai nevertiname paprasto „šalia“. Kol kas nors neišvažiuoja, kol namai netampa pernelyg tylūs.
Ir tik vėliau suprantame, kad meilė – tai ne tik bučiniai ir „pasiilgau“, bet ir pasiruošimas būti tuo, kas ateina, kai kitiems nerūpi.
Ar jūs kada nors jautėte tą tylą – kai žmogus atrodo esantis, tačiau ne šalia?
