Mes sėdėjome virtuvėje vėlai vakare.
Silpna lemputė apšvietė dvi puodelius šaltos arbatos ir jo pavargusį veidą.
– Manai, mano tėvai padės? – tyliai paklausė jis, lyg jau žinodamas atsakymą.
– Na, kodėl gi ne? Jie viską turi. Namą, mašiną, santaupas. Ar taip sunku paremti savo sūnų, kai jis tik pradeda gyvenimą? – bandžiau kalbėti ramiai, bet viduje viskas kunkuliavo.
Jau mėnesį ieškojome būsto, skaičiavome paskolas, stengėmės suprasti, kaip išgyventi iš vieno atlyginimo. Be pagalbos viskas atrodė kaip aklavietė. Mano tėvai gyvena mažame butuke, patys vos susitvarko. O jo tėvai – pasiturintys, pasiturintys žmonės.
Rytą jis surinko jų numerį. Stovėjau prie lango ir klausiau, kaip jis sako:
– Mama, mes norėjome paprašyti jūsų pagalbos… Taip, dėl buto… Mes neprašome daug, tiesiog šiek tiek trūksta… Suprantu… Taip, žinoma… Gerai, perduok linkėjimus tėčiui.
Po to jis ilgai tylėjo.
– Jie sakė, kad dabar ne laikas. Kad turime patys išmokti. Kad niekas niekam nieko neprivalo.
Suspaudžiau rankas taip stipriai, kad pirštai pabalo.
Skaudėjo ne dėl pinigų — dėl abejingumo. Dėl to, kad jiems mūsų namai — tik užgaida, o ne svajonė.
– Jie visada tokie buvo? – paklausiau.
Jis linktelėjo.
– Visada. “Gyvenimas niekam nieko neprivalo” – tai jiems lyg malda.
Artimiausios savaitės beveik nebendravome. Kiekvienas vakaras virsdavo ginčais: apie pinigus, apie tėvus, apie ateitį.
Prisimindavau, kaip vaikystėje mama skolindavosi iš kaimynės, kad man nupirktų striukę. Ji tada pasakė:
– Svarbiausia — nepalikti savų, net jei nėra ką duoti.
Praėjus kuriam laikui pasiūliau jam pasivaikščioti palei upę. Buvo vėsus vakaras, miestas skendo tamsoje, žibintai atsispindėjo vandenyje.
– Negaliu suprasti, – pasakiau, – kaip galima gyventi prabanga ir nenorėti padėti savo pačiam sūnui?
Jis atsakė ne iš karto:
– Jie mano, kad taip elgiasi teisingai. Kad pagalba atima stiprybę. Kad jei padedi vieną kartą, paskui nesustosi.
Einant tylomis. Jis nuleido galvą, o aš jaučiau, kaip tarp mūsų kažkas trūkinėja.
Po kelių dienų paskambino mano mama.
– Dukrele, tu lyg nudegusi, – pasakė ji. – Kas nutiko?
Neišlaikiau ir pravirkau.
– Mes nesusitvarkome, mama. Niekas mums nepadeda.
– Aš negaliu tau duoti daug, – pasakė ji. – Bet žinok vieną: pinigai — tai ne meilė. Tik neleisk jiems padaryti tavęs šaltą.
Mes su juo pradėjome papildomai uždirbti. Jis — naktimis, aš — savaitgaliais. Gyvenome senoje nuomojamame bute, kur sienos traškėjo, o pro langus skverbėsi šaltis. Kartais naktimis klausydavau, kaip jis miega, ir galvojau — ar užteks mums meilės atsilaikyti.
Kartą jo tėvai pakvietė mus vakarienės.
Didelis butas, blizgantis indai, kavos ir šaltumo kvapas.
– Na, ar jau radote savo būstą? – paklausė jo motina su pritempta šypsena.
– Dar ne, – atsakiau aš. – Bet stengiamės.
– Mes taip pat pradėjome be pagalbos, – įsikišo tėvas, net neatitraukdamas akių nuo telefono. – Jauniems naudinga pereiti sunkumus.
Žiūrėjau į juos ir negalėjau suprasti — kaip galima būti tokiais turtingais ir tuščiais viduje.
Išėję į gatvę, jis pasakė:
– Gėda man. Bet negaliu jų pakeisti.
Praėjo metai. Surinkome reikiamą sumą. Nusipirkome mažytį butą miegamajame rajone. Kai pirmą kartą uždarėme duris iš vidaus, pravirkau. Ne iš nuovargio — o iš jausmo, kad dabar viskas iš tikrųjų yra mūsų.
Jie atvyko po kelių mėnesių. Atvežė puodą su gėle.
– Sveikiname su nauju etapu, – pasakė jo motina.
Aš nusišypsojau ir supratau — aš daugiau nepykstu.
Dabar žinau: šeima — tai ne tie, kurie tiesiog dalijasi tavo pavarde.
Tai tie, kurie dalijasi su tavimi sunkiomis dienomis, net jei patys nieko neturi.
O kaip jūs manote — ar galima išlikti šeima, jei tarp jūsų ne skurdas, o šaltas abejingumas?
