Anna dažnai leisdavo laiką su savo dukterėčia vaikų žaidimų aikštelėje netoli namų. Tai buvo sena aikštelė — su aptrupėjusiais supyniais ir pavargusiais suoliukais. Tačiau vaikai vis tiek ateidavo. Ten stovėjo smėlio dėžė, suoliukai ir medis, kuriuo jie galėdavo lipti. Dukterėčia mėgdavo su savimi pasiimti lėlę — skudurinę, su siuvinėtomis akimis ir ilgais siūlų plaukais. Kartą mergaitė pamiršo ją ant suoliuko, ir Anna grįžo pasiimti lėlės tik kitą dieną.
Anna labai nustebo: lėlė gulėjo ne bet kur, bet tvarkingai padėta, net su po galva paklota nosinaite. Ji nusišypsojo: «Tikriausiai kažkas geranoriškai ją surado», – pagalvojo. Ji papasakojo apie tai dukterėčiai, tačiau ši tik truktelėjo pečiais: «Aš nieko tokio nedariau».
Po savaitės mergaitė vėl pamiršo lėlę. Ir vėl Anna, grįžusi rytą, rado ją naujoje vietoje — prie smėlio dėžės, atremtą į kibirėlį. Dabar tai jau atrodė nebe atsitiktinumas. Kitąsyk Anna nusprendė lėlę palikti tyčia — pažiūrėti, kas nutiks.
Kitą rytą ji atėjo labai anksti. Lėlė sėdėjo ant supynių. Šalia stovėjo plastikinis puodelis, tarsi su įsivaizduojama arbata. Anna atsisėdo ant suoliuko, žiūrėdama į lėlę. Jos širdis susitraukė: kažkas čia ateina naktį. Kažkas, kuriam labai reikia žaidimo.
Anna pradėjo palikti šalia lėlės mažus daiktus: popierinę servetėlę, mažą segtuką, atviruką. Ryte šie daiktai dingdavo, o vietoj jų atsirasdavo kažkas kita: gėlytė, saldainis, kriauklelė.
Ji pasikalbėjo su kaimynais. Nieko nebuvo pastebėta. Niekas iš namų gyventojų neprisipažino. Galiausiai Anna nusprendė pasislėpti automobilyje ir laukė nakties. Antrą valandą ji pamatė: prie aikštelės tyliai priėjo mergaitė. Ji buvo su sena striuke, plonytėmis kojomis ir su sandalais. Ji priėjo prie lėlės, paėmė ją į rankas, pasodino ant supynių ir pradėjo ją supti.
Anna išlipo. Mergaitė sustingo.
— Atleisk, — tyliai tarė ji. — Aš tik norėjau… žaisti. Čia naktį tylu. Niekas nevija. Ryte aš išeinu.
Anna atsisėdo šalia.
— O kur tu gyveni?
— Kartais pas tetą. Kartais niekur.
Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Anna pranešė apie mergaitę socialinėms tarnyboms, ir ji buvo paimta globai. Ji ėmė dažniau lankytis aikštelėje — šįkart jau dieną. Ir kaskart leisdavosi į žaidimus su lėle, tarsi su sena drauge.
Nuo šiol lėlė nebegulėdavo ant suoliuko. Ji ilsėdavosi mergaitės rankose, o jos širdyje grįžo vaikystė — dėka naktinio žaidimo ir moters, kuri pastebėjo jos buvimą.
