Kiekvieną rytą prie smėlio dėžės senoje vaikų žaidimų aikštelėje atsirasdavo mažas ryšulėlis. Jame būdavo įvairių saldainių – karameliniai, kietieji ar šokoladiniai saldainiai. Jie visada būdavo tvarkingai sudėti švarioje popieriaus skepetaitėje ir niekada nepasikartodavo. Vaikai jau pripratę: „stebuklingi“ saldumynai atsiranda apie devintą valandą ryto. Iš pradžių tėvai jautė nerimą, bet po to pastebėjo: saldainiai visada būna švieži, pakuotės nepažeistos, o vaikai po jų tampa laimingesni.
Vieną dieną mama, vardu Kristina, nusprendė pasekti, kas vyksta. Ji atėjo anksčiau nei įprastai ir pamatė, kaip prie žaidimų aikštelės lėtai priėjo vyresnio amžiaus vyras. Jis rėmėsi lazda, buvo apsirengęs griežtu švarku, nors vasara buvo karšta. Jo vardas buvo ponas Harisas. Jis padėjo ryšulėlį ant suoliuko ir jau norėjo išeiti, kai pastebėjo Kristiną.
Ji nesielgė griežtai.
– Ar čia jūs paliekate saldainius?
Jis linktelėjo.
– Atsiprašau, jei išgąsdinau. Paprasčiausiai… tai mano įprotis.
Ji atsisėdo šalia. Tyla buvo jauki.
– Norite, papasakosiu? – paklausė jis po minutės.
Kristina linktelėjo.
– Aš buvau mokytojas, kol nepradėjau dirbti administracijoje. Vėliau – ilgi darbo metai įvairiose vietose, komandiruotės, kiti miestai. O kai sugrįžau, čia jau buvo parkas. Ir aikštelė. Ir kiekvieną kartą, eidamas pro šalį, prisimindavau vieną mergaitę. Jos vardas buvo Eli.
Jis nusišypsojo, žvelgdamas į sūpynes.
– Jai buvo aštuoneri. Ji gyveno netoliese. Kiekvieną dieną po mokyklos ji užbėgdavo pas mane į klasę – ne todėl, kad reikėtų. Tiesiog jai patiko kalbėtis. Apie knygas, apie kates, apie gyvenimą. Jos šeima išvyko, ir daugiau niekada apie ją negirdėjau. Bet jos balsą… štai jis, iki šiol mano ausyse.
Jis ištraukė iš kišenės seną, išblukusią nuotrauką. Joje buvo strazdanota mergaitė su supintomis kasytėmis.
– Vieną dieną ji pasakė: „Aš visada jus atpažinsiu iš saldainių. Jie pas jus kitokie nei pas kitus.“ Tuo metu kišenėje visada turėjau cinamono skonio karamelę. Ir dabar, kiekvieną dieną, palieku ją čia. Nes galbūt atsiras kitas žmogus. Žmogus, kuriam pravers gerumo ženklas.
Kristina tylėjo. Ir tuomet ji paklausė:
– Ir daug tokių „kažkas“ ateidavo?
Ponas Harisas gūžtelėjo pečiais:
– Nežinau. Aš netikrinu. Svarbiausia – palikti. Visa kita nusprendžia gyvenimas.
Nuo tos dienos vaikai pradėjo jam rašyti laiškelius. „Ačiū už saldainį!“, „Šiandien gavau penketą!“, „Jūs esate geras“. Jis saugojo juos namuose dėžutėje. O aikštelė tapo ne tik žaidimų vieta – ji tapo vieta, kur gyvena atmintis ir gerumas.
Nes kartais vienintelis karamelinis prisiminimas gali sušildyti iškart kelias širdis.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
