Mano dukra Viktorija turi didelę šeimą — šešis vaikus, vienas po kito, su vienerių-dvejų metų skirtumu. Ji anksti ištekėjo, ir kol vis dar mokėsi, laikė egzaminus, aš prižiūrėjau jos mažylius.
Kai vaikai sirgdavo, taip pat būdavau šalia. Dabar, žvelgiant atgal, suprantu, kad beveik visa atsakomybė gulėjo ant mano pečių, o Viktorija tiesiog gimdė vieną vaiką po kito. Pripažinsiu, anksčiau mane tai tenkino — man buvo malonu dalyvauti anūkų gyvenime, matyti, kaip jie auga.
Gyvenimas susiklostė taip, kad netrukus po dukros vestuvių mane paliko žmona. Pirmojo anūko gimimas padėjo man susidoroti su šiuo praradimu. Tada atsirado antras anūkas, po to trečias… Tuo metu aš išėjau į invalidumo pensiją — nuo gimimo viena mano koja yra trumpesnė už kitą. Taip įtraukiau į rutiną ir visiškai pamiršau, kad turiu teisę ir į savo gyvenimą.
Prieš kelias dienas man susikaupė daugybė asmeninių reikalų, kuriuos atidėjau mėnesius, nes buvau visiškai užsiėmęs rūpesčiais dėl anūkų. Nusprendžiau pasakyti Viktorijai, kad noriu grįžti į savo namus, ir kad ji pati užsiimtų vaikais. Bet jos žodžiai mane sukrėtė kaip antausis:
— Kaip tai namo? Aš turiu susitikimą su draugėmis, o mažylius palikti nėra su kuo. Tu niekur neisi! Sėdėk ir auklėk, vis tiek tau daugiau daryti nėra ką. Žiūrėkite, jis turi „svarbių“ reikalų…
Buvau sukrėstas. Tiesiog apsisukau ir išėjau. Tebūnie, kad pirmą kartą pati susitvarkytų su savo vaikais — juk galų gale, ji juos pagimdė, o ne aš!
Šie žodžiai palietė mane iki sielos gelmių. Tam tikra prasme Viktorija buvo teisi — atrodo, kad išties neturiu daugiau jokių užsiėmimų. Namuose tik valau ir skalbiu. Apleidau skaitymą, nustojo susitikti su draugais, nes tiek kartų jų atsisakiau dėl anūkų, kad jie tiesiog nustojo kviesti mane. O juk galėjau bent vieną dieną per mėnesį skirti sau…
Taip nepastebimai praėjo penkiasdešimt mano gyvenimo metų. Bet priėmiau sprendimą — gana gyventi tik dėl kitų. Niekas už mane mano gyvenimo nepragyvens. Žinoma, myliu anūkus ir padėsiu, kai tai tikrai būtina. Bet dabar atėjo laikas gyventi ir dėl savęs.
Jau nusprendžiau: paskambinsiu seniems draugams, išeisiu į ilgą pasivaikščiojimą, gal net užsiimsiu mėgstamu hobiu. Juk turiu savo pomėgius, savo mažas ir dideles džiaugsmas. Myliu šiuos mažylius, bet turiu pasirūpinti ir savimi — kad nė viena diena nepraeitų veltui, svetimoje šešėlyje.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
