Su pirmuoju vyru išsiskyriau prieš daug metų. Oi, kiek jis man nervų sugadino! Ilgai negalėjau atsigauti po šių santykių. Jis sėdėjo be darbo, išleisdavo mano pinigus ir išnešdavo viską iš namų.
Aš kentėjau, nes turėjome augantį sūnų. Bet vieną dieną, kai Arūnui buvo 12 metų, jis priėjo prie manęs ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, pasakė:
— Mama, kodėl tu tai toleruoji? Išmesk jį!
Tada tarsi užkliuvusi už širmos akys atsivėrė, ir aš išmečiau vyrą be jokios abejonės. Koks tai buvo džiaugsmas – negaliu žodžiais perteikti.
Vėliau turėjau keletą gerbėjų, tačiau niekada neplanavau rimtų santykių. Bijojau vėl patekti į spąstus.
Pastarieji ketveri metai buvo ypač sunkūs. Sūnus išvyko dirbti į Kanadą ir nusprendė ten likti visam laikui. Nenoriu ten vykti – per vėlu priprasti prie kitos šalies.
Karantino laiką išgyvenau labai sunkiai – niekas pas mane neatėjo. O po to tapo visiškai liūdna.
— Susirask bent kokį draugą, kad turėtum su kuo pasikalbėti! – mane įkalbinėjo draugė.
— Supranti, aš žiūriu į savo bendraamžius, ir jie visi atrodo baisūs ir silpni. Gėda rodytis žmonėms. Kam man tokie? Kad senatvėje rūpinčiausi jais? Jiems nereikia draugės, jiems reikia tarnaitės.
— Tad susipažink su jaunesniu. Juk atrodai puikiai!
Tada aš ir susimąsčiau. Kaip tyčia, pradėjo bendrauti vyras, kuris gyveno kaimyniniame name. Kasdien jis vedžiojo savo šunį skverelyje šalia.
Jį vadino Jonas. Jis buvo išsiskyręs, jo buvusi žmona išvyko į Italiją, jis turėjo suaugusią dukrą. Išvaizda – gražuolis, 49 metai.
Primenu, man 62. Pradėjome bendrauti, ir jis taip gražiai rūpinosi – beveik kasdien atnešdavo gėlių. Aš nepastebėjau, kaip jis jau persikėlė gyventi pas mane. Visi aplinkui stebėjosi, kaip toks statomas ir įdomus vyras kreipė dėmesį į mane. Neslėpsiu, man tai glostė širdį.
Kasdien ruošiau jam skanų maistą, su malonumu skalbdavau ir lygindavau jo drabužius. Bet vieną dieną jis man pasakė:
— Galėtum vedžioti mano šunį. Tau naudinga būti gryname ore!
— Eikime kartu.
— Gal nereikia mums taip dažnai rodytis žmonėms.
„Gal jis manęs gėdijasi?“ – pagalvojau. Vėliau supratau, kad tapau jo tarnaite. Nusprendžiau rimtai su juo pasikalbėti.
— Man atrodo, namų darbus reikia dalytis po lygiai. Ir pats gali išsilyginti drabužius. Ir šunį vedžioti.
— Klausyk, jei norėjai jauno ir gražaus vyro, turi jam įtikti. Kokia iš tavęs nauda?
— Turi 30 minučių susikrauti daiktus ir išeiti!
— Ką? Negaliu, dukra jau atsivedė vaikiną į mano butą.
— Tai gyvenkite visi kartu!
Be dvejonių jį išvariau. Nors, tiesą sakant, buvo liūdna. Nejaugi moteris mano amžiuje nebegali sutikti tikros meilės? Labai norisi švelnumo…
