Tiesą sakant, nuo jaunystės pergyvenau dėl savo išvaizdos. Nosis kaip bulvė, veidas neišraiškingas. O ir figūra, prisipažinsiu, visai ne modelio.
Su vyrukais man ilgai nesisekė. Tačiau maždaug prieš metus aš susipažinau su Jurgiu.
Aukštas gražuolis, turi butą, mašiną ir gerą darbą.
O svarbiausia – 33 metų ir vis dar nevedęs!
Man atrodė, kad laimėjau loterijoje. Ir kai po mėnesio mano Jurgiukas pasiūlė gyventi kartu, nė nesvarsčiusi sutikau.
Beje, mano išmintinga mamytė kažkodėl visiškai nebuvo sužavėta mano vyriškiu ir priėmė jį įtariai. O kai praėjus pusmečiui nuo pažinties jis pasiūlė už jo tekėti, pasakė:
– Dukrele, aš tave labai myliu ir tu verta paties geriausio. Tačiau geriau neskubėk, pažink savo sužadėtinį.
Tačiau aš buvau įsimylėjusi ir visiškai akla. Turbūt būčiau ištekėjusi ir galbūt susilaukusi vaikų iki tol, kol sužinojau tiesą apie Jurgį. Tačiau atmerkti akis man padėjo atsitiktinumas.
Kartą atvažiavau pas tėvus į sodybą ir už tvarto išgirdau gailų cypsėjimą. Pažvelgusi ten, pamačiau kaimynų katę, kuri gulėjo malkų krepšyje su penkiais mažais kačiukais.
Kol meiliai žiūrėjau į juos, vienas mažylių užšoko man ant rankų ir ėmė murkti. Bandžiau grąžinti jį mamai, bet jis vėl užlipo man ant kelių.
Turbūt tai likimas, nusprendžiau aš ir išsiunčiau Jurgiui žinutę, kad noriu pasiimti namo mažą kačiuką.
Jis neprieštaravo, todėl vakare nuvykę į zooparduotuvę ir nupirkę viską, kas būtina, grįžome į savo naujuosius namus. Pilką žydraakį pūkuotuką pavadinome Grėjumi.
Mūsų mažylis pasirodė labai judrus. Pačią pirmą savaitę įsigudrino sudaužyti vazą, sudraskyti užuolaidą ir ištepti mėgstamiausius Jurgio marškinėlius.
Ir jei aš į kačiuko išdaigas žvelgiau ramiai, tai Jurgis vadino jį bjaurybe ir visaip ignoravo.
Na o po pusmečio įvyko katastrofa. Grėjus lakstė po kambarį ir užšoko ant kėdės, kuri griuvo ant vazos su gėlėmis.
Tuo metu ruošiau vakarienę. Ir staiga išgirdau baisius riksmus ir rinktinius keiksmus.
Pasirodo, Jurgis nesėkmingai bandė pagauti griūvančią kėdę ir pakišo ranką, kuri smarkiai skaudėjo ėmė tinti bežiūrint.
Traumatologiniame diagnozavo uždarą lūžį su pasislinkimu. Operavo apie valandą su vietine narkoze, įdėjo du strypus.
Ranką sugipsavo. Dabar visą mėnesį ne tik darbą, bet ir elementarius dalykus, tokius kaip vairavimas ar indų plovimas, galima pamiršti.
Kai grįžome namo, kaltas ir nelaimingas Grėjus užšoko Jurgiui ant kelių, prisiglaudė ir ėmė murkti. Tačiau šis įsiutęs sugriebė jį už pakarpos ir bandė išmesti pro langą iš 4 aukšto.
Žinoma, aš atėmiau kačiuką.
Ir bandžiau paaiškinti savo vyriškiui, kad kvaila kaltinti katiną ir jį bausti. Juk jis tiesiog žaismingas gyvūnas, o tai, kas nutiko – paprasčiausiai nelaimingas atsitikimas.
Po mėnesio gydytojas nuėmė gipsą ir ištraukė strypus. Ir nors gydymas tęsėsi, ranka pagaliau ėmė atrodyti ir dirbti daugmaž normaliai. Biuletenį uždarė, Jurgis išėjo į darbą.
Mes turėjome susituokti po 4 savaičių ir aktyviai ruošėmės vestuvėms. Viskas lyg ir buvo gerai, tačiau netikėtai situacija pasikeitė.
Tą penktadienį aš, kaip paprastai, laukiau Jurgio po darbo. Jis užtruko, o kai aš jam paskambinau paklausti, kas nutiko, riktelėjo į ragelį:
– Turiu problemų darbe. Reikia nuimti stresą!
Namo parsirado pirmą nakties, labai girtas ir piktas. Aš jau gulėjau lovoje, Grėjus, susisukęs į kamuoliuką, gulėjo šalia.
Bandydamas nusivilkti megztinį, Jurgis netyčia užsigavo ranką ir sušnypštė iš skausmo:
– Šlykštus padaras, sulaužė man ranką, antrą mėnesį kankinuosi!
O paskui spyrė katiną lyg futbolo kamuolį.
Grėjus trenkėsi į sieną ir ėmė gailiai kniaukti. O į Jurgį nelyginant velnias įsikūnijo. Jis įvarė katiną į kampą ir pradėjo jį spardyti.
Bandžiau apginti nelaimingą gyvūną. Tada smūgiai pasipylė jau ir į mane. Vyriškis šaukė nesirinkdamas žodžių.
Persigandusi čiupau katiną, pirmus pasitaikiusius rūbus ir užsidariau vonioje. Kurį laiką Jurgis daužė duris, paskui galiausiai nurimo ir atsigulė miegoti.
O aš kartu su Grėjumi išvažiavau pas tėvus. Mes abu turėjome gausybę sumušimų, katinėliui dar ir letenėlė lūžo.
Kitą dieną Jurgis paskambino ir paprašė atleidimo. Pasakė, kad jam buvo sunki diena, todėl pratrūko. O aš supratau, kad pirmąkart per 8 mėnesius pagaliau pamačiau tikrąjį žmogaus, su kuriuo gyvenau, veidą.
Įniršęs šis vyriškis virsta agresyviu žvėrimi, išliejančiu pyktį ant tų, kurie silpnesni a priori.
O su vyru, galinčiu smogti gyvūnui ir moteriai, man tikrai ne pakeliui!
Dabar mes su katinu gyvename pas tėvus, o Jurgį išbraukiau iš mūsų gyvenimo.
