Andrius jau vaikystėje ėmė pastebėti, kad jo motina vyresnė už kitas. Kitų vaikų mamos buvo jaunos ir gražios, o jo – brandi moteris.
Berniukui buvo siaubingai apmaudu, kad jo mama tokia sena. Andrius ėmė gėdytis moters, ypač kai ji ateidavo jo pasiimti iš darželio ar mokyklos.
Vaikas ėmė užsidaryti nuo artimiausio žmogaus ir vengti moters bet kokiais būdais. Jis negalėjo priimti to fakto, kad jo motina – ne jauna moteris.
Kai Andrius paaugo, ėmė dažniau išeiti iš namų pas draugus. Galėdavo grįžti namo tik paryčiais, o į visus klausimus atsakinėdavo kandžiomis frazėmis. Nedidelėje judviejų šeimoje prasidėjo nesutarimai.
Vaikinas nepastebėdavo, kad skaudina motiną. Kol kartą nenutiko tai. Jis grįžo namo kaip visada po eilinių linksmybių.
Andrius užėjo namo tik tam, kad pasiimtų keletą daiktų ir grįžtų pas draugus. Namie nieko nebuvo, tik tyla. Kai vaikinas susiruošė išeiti, ant jo su kumščiais puolė vyriškis.
Tai buvo kaimynas iš apačios. Vyriškis ėmė purtyti jaunuolį ir sakyti, kad vaikėzas nenusipelno viso to, ką gauna. Vaikinas nesuprato, kame reikalas.
Kai vyriškis truputį atvėso, papasakojo, kad moterį išvežė į ligoninę. Jai pasidarė bloga dėl Andriaus kaltės. Išgirdęs tai, Andrius susimąstė apie savo elgesį.
Kaimynas neslėpė, ką moteris ilgai laikė paslaptyje nuo sūnaus. Vyriškis papasakojo, kad Andrių rado gatvėje sudriskusiais drabužiais.
Tėvų neišaiškino. Geros širdies moteris nusprendė prisiimti atsakomybę už vaiką ir įsisūnijo jį. Ji negalėjo palikti berniuko likimo valiai.
Paskui vyriškis išėjo, o Andrius liko vienas bute. Jis pravirko, o paskui nusprendė eiti į ligoninę ir atsiprašyti už savo elgesį.
Kol ne vėlu, nusprendė pasikeisti į gerąją pusę – nustoti atsikalbinėti ir šlaistytis iki vėlumos. Vaikinas pasižadėjo, kad daugiau nenuliūdins moters ir nebus grubus su ja.
Nuo šiol prasidės naujas gyvenimas, kur Andrius rūpinsis motina. Jis prisiekė, kad taps doru žmogumi, kad jo motina, nors ir netikra, didžiuotųsi savo sūnumi.
