Įspėjau vyrą: dar kartą jo mama pasirodys pas mus iš pat ryto, jis kraustysis gyventi pas ją. Man nusibodo jos vizitai, pamokslai ir dūsavimai.
Mes susituokę jau 9 metus. Butas man atiteko iš močiutės su seneliu. Per vestuves tėvas dar ir mašiną padovanojo. Aš vairuoju, vyras ne mėgėjas, todėl ir dokumentai mano vardu.
Turbūt jei anyta nesikištų į mūsų santykius, mes gyventume tiesiog nuostabiai. Tačiau kiekvienas jos vizitas tiesiog gadina nervus. Jos niekas netenkina. Štai nupirkau neseniai vyrui paltą – tai ji jį sukritikavo.
Matote, sintetikos daug ir vėjas perpūs. Anądien atėjo ir nuo slenksčio klausia:
– Koks šiandien pas jus pirmas patiekalas?
Noriu iškart paaiškinti, kad pas mane mažas vaikas. Gaminti po kelis patiekalus aš negaliu, tačiau šaldytuvas tuščias irgi nebūna. Po gimdymo anyta tempė mums savo maistą puodais. Labai jau pergyveno, kad jos sūnelis nebadautų ir nesimaitintų sausu maistu.
Gelbėtoja, maitintoja. Po to teko sukelti skandalą, kad ji nedarytų man gėdos. Aš pati puikiai tvarkiausi ir niekas mūsų namuose nebadavo.
Kartą anyta išvis pareiškė, kad vyras vaikščiotų pietauti pas ją. Matote, aš užimta ir jam tenka pačiam šildytis maistą. O pas jį letenos vietoje rankų? Aš jai aiškiai leidau suprasti, kad manęs tokia tvarka netenkina – ji atstojo.
Kai dukra pradėjo lankyti darželį, mes su vyru susitarėme, kad aš ją nuvedu, jis paima. Iš pradžių viskas buvo normaliai. Vyras nesiskundė. Tiksliau, man jis nesiskundė, o štai savo mamulei…
– Neringa, sudėk vyrui dėžutes su maistu į darbą. Jis nespėja namo pietų bėgioti, ant jo dar vaikas,- kartą pareiškė anyta.
– Na, tegu susideda,- aš išvis nesupratau, prie ko čia aš. Dėžučių yra, maisto irgi – imk ir susidėk.
Sekantį rytą po šio pokalbio pabudau nuo anytos balso. Buvo 6 ryto.
– Štai tau kepsniukų iškepiau ir bulvių košės išviriau. Salotėles majonezu permaišysi.
Termose kompotukas. Gerai, eisiu, reikia dar į paštą spėti.
– O kas čia dabar? – paklausiau aš.
– Miegok, miegok, tu juk pavargsti, neturi laiko vyrui suruošti. O aš atsikėliau anksčiau ir paruošiau jam pietų dėžutę į darbą.
Man pasidarė bjauru ir apmaudu tuo pačiu metu. Šaldytuvas prigrūstas maisto, o vyras ima iš mamos rankų tas dėžes su pietumis. Dar savo tarškėjimu prižadino mane per vienintelę išeiginę.
O neseniai išvis tapau vieno labai įdomaus pokalbio liudininke . Užeinu į laiptinę ir girdžiu, kaip anyta skundžiasi kaimynei.
– Oi, Vale, kaip aš pavargau! Marti nieko daryti nenori. Man kasdien tenka keltis 4 ryto, kad paruoščiau sūnui valgyti. O jo žmonelei nė nerūpi! Pergyvenu dėl jo, ir taip visas sulyso.
Jų šaldytuve pelė pasikorė, kaip nepadėti? Dar ir pensiją savo tenka leisti, o paskui duona ir vandeniu vos gyva.
Viską įrašiau į diktofoną ir namie įjungiau vyrui. Sekantį rytą jo mamulės nebuvo – vadinasi, išvadas jis padarė. Pasiėmė kotletų, makaronų ir kompoto. Mat kaip! Net į dėžutę viską susidėjo!
