Jis įtarė mylimąją neištikimybe likus vos kelioms dienoms iki vestuvių ir atšaukė iškilmes, nepaisant to, kad mergina buvo nėščia. O po 20 metų pamatė jos sūnų. Tikslią savo kopiją.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Aistringa, tikra, karšta. Alvydui ir Ritai daugelis pavydėjo, juk jų santykiai priminė pasaką. Niekas ir nesistebėjo, kai jaunuoliai paskelbė norintys susituokti.
Tačiau greitai viskas baigėsi. Didelis džiaugsmas virto nelaime. Kai Rita prisipažino besilaukianti, Alvydo veidas akimirksniu pasikeitė. Jis įtarė ją kažkuo negeru.
Jis kažkodėl nusprendė, kad per tą laiką Rita niekaip negalėjo pastoti. Alvydas įtarė, kad ji nėščia nuo kito. Taip jai ir pasakė, atšaukęs vestuves.
Jam daugelis sakė, kad daro kvailystę, juk Rita buvo ištikima jam. Tačiau Alvydas negalėjo peržengti per save ir paleisti mintis. Jis net pasiūlė mylimajai pasidaryti abortą, kad atsikratytų klaidos. Tačiau ji atsisakė ir dar kartą priminė jam, kad tai jo vaikas. Alvydas nepatikėjo ir išėjo visam laikui, taręs atsisveikinimui:
– Nesiruošiu auginti svetimo vaiko!
Alvydas tikėjosi, kad Rita apsigalvos. Pasidarys abortą ir pabandys susigrąžinti mylimąjį, tačiau ji jam net neskambino. Tada jis nusprendė padėti tašką šioje istorijoje visam laikui.
Alvydas nė įsivaizduoti negalėjo, kaip Ritai buvo sunku. Tačiau ji jautėsi laimingiausia pasaulyje, nepaisant finansinių sunkumų ir buitinių problemų. Taip, ji buvo vieniša motina, tačiau sūnus neleido jai nusiminti. Jis į gyvenimą įnešė naujų spalvų ir tapo didžiausia likimo dovana.
Rita iš pradžių dirbo iš namų, o kai sūnus išėjo į darželį, ėmė veržliai kilti karjeros laiptais. Ji gražėjo akyse, o sūnus augo.
Štai Kostas jau prestižinio universiteto studentas. Jis neklausinėja mamos apie tėvą, juk pats seniai žino atsakymą. Kai jis buvo mažas, Rita pasakodavo jam apie tėtį-herojų. Bet dabar jis jau supranta, kas nutiko iš tiesų.
Kuo didesnis augo Kostas, tuo labiau darėsi panašus į Alvydą. Jis tapo tikra to Alvydo, su kuriuo Rita susitiko pirmąkart, kopija.
Kartą Rita su sūnumi ėjo gatve, o jiems priešais ėjo Alvydas. Kai jis pamatė Kostą, neteko žado. Lyg pamatęs savo atspindį. Vyriškis buvo toks apstulbęs, kad tiesiog amą prarado. Žiūrėjo į juos ir nežinojo, kaip teisingai pasielgti.
– Atleisi? – priėjo Alvydas prie Ritos.
– Seniai jau.
Kai Kostas grįžo iš paskaitų, pirmąkart pamatė motiną tokią laimingą. O pažvelgus į Alvydą jam išvis nieko nereikėjo aiškinti.
Kaip matote, kartais „tėčiai-herojai“ grįžta į šeimą.
