Taip jau susiklostė, kad po vestuvių kurį laiką teko pagyventi su vyro tėvais. Jie turi didelį 3 kambarių butą, o ir santykiai pas mus geri.
Gimus dukrai uošviai man visu kuo padeda, todėl galiu susitikti su draugėmis, imtis namų ruošos ar paprasčiausiai išsimiegoti. Jie net naktimis budi prie jos lovos, kad aš nors truputį pailsėčiau.
Mano vyras retai būna namuose, jis juk chirurgas. Ryte išeina, naktį grįžta. Kartais būna ir naktinės pamainos.
Jis taip priprato, kad tėviškos pareigos ant manęs ir jo tėvų, kad visiškai nusišalino nuo vaiko. Net per išeigines prie dukters neprieina.
Jei paprašau nueiti pieno arba prižiūrėti mažylę, kol išsimaudysiu, jis kreipiasi į motiną ir prašo jos išpildyti šį pageidavimą.
Kai dukrelė verkia, jis rėkia, kad užkimštume jai burną. Matote, jį tas garsas erzina. Naktį išvis miega kitame kambaryje, juk mes jam trukdome.
Manau, kad jis taip elgiasi, nes anyta jį išlepino. Ji viską daro už jį. Jei sakau vyrui išplauti indus, ji viską meta ir lekia prie plautuvės, kad sūnelis nepervargtų. Neva ir taip darbe pavargsta.
Mano vyras nors ir nedega noru užsiimti namais ir vaiku, bet aš jį perauklėčiau, jei ne anyta. Mano požiūris į jį normalesnis. Tačiau anyta su manimi nesutinka.
Dar ji meilinasi ir sako, kad jos sūnus – puikus tėvas. O kuo tai pasireiškia? Mane erzina tokia suaugusio sūnaus globa, juk dėl hiperglobos vyras ir tapo tokiu neatsakingu buitiniu invalidu.
Manau, kad vienintelis būdas tai nutraukti – gyventi atskirai. Gyvenimas su tėvais pernelyg išlepino mano vyrą. Jei nuo pat pradžių būtume gyvenę dviese, to nebūtų. Banaliai jis pats suprastų, kad man reikia pagalbos ir dalyvautų dukters auklėjime.
Bet ką daryti dabar?