Gyveno kartą žmogus, jis turėjo šunį. Šuo saugojo namą ir sodą, tačiau laikas bėgo, šuo
paseno, ir tuomet žmogus sau tarė:
– Kam man laikyti šunį, jei jis toks senas? Eisiu ir nuskandinsiu jį.
Jis atrišo valtį, pasodino į ją šunį, kuriam po kaklu pririšo akmenį, ir nuplaukė į upės vidurį.
Kai valtis įplaukė į srovę, žmogus atsistojo, pakėlė šunį ir metė jį į vandenį. Tačiau nuo staigaus judesio valtis susiūbavo, žmogus neišsilaikė, įkrito į upę ir ėmė skęsti. Kilpa su akmeniu nuslydo nuo šlapio šuns kaklo ir jis atsidūrė laisvėje.
Iš visų jėgų šuo metėsi gelbėti žmogaus ir ištempė jį į krantą. Žmogus liko gyvas ir kartu su šuniu grįžo namo. Jis rūpinosi šunimi, kol šis buvo gyvas. Niekada nemokėk blogu už gera, bet visada vietoje blogo daryk gera!
