Mano išpažintis bus apie žmogiškuosius santykius. Aš gyvenu kare nuo pat pirmos dienos, mes visa šeima likome čia, namie, kol tai įmanoma, liekame čia. Karo veiksmai vyksta už 50 km nuo mūsų namų.
Norėjau pasidalinti tuo, kad žmonės parodo savo tikrąją esybę būtent tada, kai nutinka kokia nors sunki situacija. Nusisuka visi, jei tau reikia pagalbos. Štai ir kare gyventi sunku ir morališkai, ir dvasiškai, ir fiziškai. Žmonės, kurie anksčiau sakė, kad tu reikalingas, kad be tavęs niekaip, „vertingas žmogus“, šiandien tiesiog išnyko, jų nėra. Kodėl taip?
Tu reikalingas tada, kai naudingas. Aš daug visko mačiau ir kitaip elgiuosi su žmonėmis, pasiruošusi padėti bet kokioje situacijoje, kodėl nėra atgalinio ryšio? Arba aš
ne tiems padedu ir ne iš tų tikiuosi? Arba gyvenimas man duoda tokius išbandymus? Na kiek gi galima…
Gyvenime mažai kuo pasitikiu, tačiau geruoju padedu tiems, kam reikia, ir man tai nesunku, net sukelia džiaugsmą.
Turiu dukrą, šeimą, tačiau dar auginu krikšto dukterį, kasdien, ir man tai visiškai nesunku, aš tik „už“. Ir kartais nesuprantu jos tėvų elgesio su manimi. Jie daro savo verslą, dukra jiems tam netrukdo, ji pastoviai pas mane. Bet kodėl žmonės to nevertina? Aš nesuprantu.
Užtai supratau vieną dalyką: nenori pykčių – nedaryk žmonėms gero.
Neseniai išgyvenau dar išdavystę, nusivylimą, skausmą, kad su manimi taip pasielgė. Ir tiesiog žudo tas požiūris į mane. Arba aš neteisingai elgiuosi su žmonėmis, duodu dingstį jiems taip su savimi elgtis, arba gyvenimas nori mane kažkam paruošti, moko, pateikdamas pamokas.
Tas karas išvis žudo, nesitikėjau, kad bus taip sunku. Norisi žmogiško palaikymo, tačiau nėra iš ko. Kam dariau gera, tas atsuko nugarą. Kiekvienas už save, išeina, kam tada atiduoti visą savo rūpestį,gerumą kažkam, jei tame nėra prasmės?
Nusivyliau žmonėmis, nesitikėjau, kad taip bus. Paprasčiausiai tu vienas su savo problemomis.