Visa kačiukų trijulė buvo panaši į mamą – pilkas su baltu kailiukas ir ryškiai žydros akys. Mama, vardu Markizė, kelias pirmąsias dienas nesitraukė nuo vados, nepailsdama laižyti mažylių ir maitindama vos prireikus.
Trečią dieną Markizei mamos vaidmuo pabodo ir visą rūpestį mažyliais ji nusprendė perleisti žmonėms. Atsakingu ji išrinko senelį Povilą, nusprendusi, kad vyriausias šeimoje bus geriausia kandidatūra auklėtojo vaidmeniui.
Senelis gyveno nedideliame kambaryje pačiame koridoriaus gale. Būtent ten Markizė vidurnaktį ir pertempė kačiukus. Senelio katės planai nenudžiugino.
– Kaipgi taip, Markize? Tu juk ne gegutė. Aš gi netyčia galėjau ir užminti tavo mažylius, ką tada darytume? – senelis Povilas bandė įkrėsti proto nevykėlei motušei.
Senelis gyveno tolimiausiame kambarėlyje: ten naktį Markizė ir pertempė visus tris kačiukus paeiliui. Negalima pasakyti, kad tai sužavėjo senuką. Katė lyg ir viską suprato ir pradėjo nešioti kačiukus atgal į dėžę.
Savo bandymų atsikratyti motiniškomis pareigomis Markizė ėmėsi ne kartą, naktimis pertempdama kačiukus į senelio kambarį, o rytais pasiimdama juos atgal. Senelis Povilas, kaip ir dauguma pensininkų, miegojo jautriai, todėl kačiukai nenukentėjo. Pensininkas netgi priprato prie jų.
Markizė ir jos vada ėmė vis aktyviau okupuoti senelio kambarį, greitai net maitinti mažylius ji pradėjo ant senelio lovos.
Į mažylių peštynes senelis Povilas nekreipė dėmesio, kol nepastebėjo, kad du kačiukai pastoviai atstumia trečią. Mažylė niekaip negalėjo prasisprausti link motinos ir likdavo alkana. Senelis Povilas paėmė situaciją į savo rankas ir keitė kačiukus vietomis, kad pieno pakaktų kiekvienam.
