Neįtikėtina, kad mažylį pastebėjo mergina.
Tai nutiko Oklando mieste (Naujoji Zelandija). Smarki liūtis grasino virsti tikra audra.
Mergina, vardu Ketrin, paspartino žingsnį. Beveik bėgo šaligatviu.
Skėtį laikė žemai virš galvos. Tik retai pažvelgdavo į gatvę – ar ten pasuko?
Po kojomis pastebėjo pilką žvėrelį su uodega.
Galvojo – žiurkė. O kodėl nebėga ir dar svirduliuoja?
Kiaurai permirkusi „žiurkė“ beveik nepakėlė galvos. Jos akys buvo užmerktos… Kaip keista, galvojo Ketrin. Bet staiga per lietaus ošimą ją pasiekė ir cypsėjimas, ir kniaukimas.
Tik dabar mergina suprato, kad prieš ją kačiukas, naujagimis. Mažylis visai sušalo, buvo dar aklas, bambagyslė nutįsusi per pilvą.
Ką daryti? Ketrin puikiai suprato, kad pakeisti mamą rastinukui ji niekaip negalės. Ką gi daryti – palikti jį mirti čia, šaltyje ir lietuje? Jai tai buvo nepriimtina.
Ir štai jis Ketrin namuose. Ji išprausė jį, sušildė. Ėmė maitinti Briusą (tokį vardą gavo mažylis), duodama jam pieną iš pipetės ir švirkšto. Vėliau mokė lakti pieną iš dubenėlio, prieš tai patepdama kačiuko nosį pirštu.
Praėjo 12 dienų. Briuso svoris buvo tik 100 g. Ir akių atmerkti jis vis dar negalėjo. Bet kai tai nutiko – Ketrin aiktelėjo. Į ją žiūrėjo be galo mielos akytės. Ir kačiuko kailiukas buvo kažkokios keistos spalvos, bet irgi gražus.
Kaip tokio nepamilti? Mergina iš visų jėgų stengėsi stiprinti jo sveikatą, gerai maitinti ir laikyti šilumoje.
Briusas jai atsakydavo švelnumu, ištikimu žvilgsniu. Ir priaugdamas svorio. Juk jis pagaliau išmoko ėsti pats. Būdamas 9 savaičių, Briusas svėrė beveik kilogramą.
Rūpindamasi kačiuku, žaisdama su juo, Ketrin jautė, kad tai – ne šiaip jų draugystė. Tai kažkas daugiau.
