Vaikai labai myli gyvūnus, kartais net per daug. Deja, suaugusieji kartais būna gana žiaurūs ir nekreipia dėmesio į savo vaikų norus, savo interesus iškeldami aukščiau. Taip nutiko mūsų straipsnio herojei, kurios tėtis jos vaikystės šunį atidavė į prieglaudą. Tačiau nepaisant tragiškai susiklosčiusių aplinkybių, mylimas augintinis neįtikėtinu būdu visgi grįžo pas ją.
Nikolei Graims padovanojo šuniuką, kai jai buvo 10 metų.
Vaikystėje ji svajojo apie šunį ir tais pačiais metais močiutė padovanojo jai Chloją – Pomeranijos špico ir pudelio mišrūnę.
Jos tuoj pat tapo geriausiomis draugėmis. „Man buvo 10 metų ir viskas, ko aš norėjau, buvo šuo. Kai močiutė man ją padovanojo, ji ryšėjo rožinį kaspiną. Mes buvome geriausiomis draugėmis“, – papasakojo Nikolė interviu BBC.
Tačiau laimė buvo neilga. Nikolė jautė tuštumą, kai tėvai privertė ją atiduoti Chloją.
Ji prisiminė liūdną dieną, kai jos šeima nusprendė atiduoti Chloją į kitus namus.
Taip nusprendė jos tėvas. „Mano tėtis pakeitė darbą ir pradėjo dirbti namuose. Chloja buvo pernelyg aktyvi ir visą laiką trukdė jam kalbėti telefonu. Prisimenu, kai man buvo 14 metų, tėtis pasiėmė mane iš mokyklos su šunimi ant galinės sėdynės. Žinojau, kad turėsime ją atiduoti“,- pasakė mergina.
Tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė Chloją. Bent jau ji taip manė, todėl kad po daugelio metų nutiko kai kas neįtikėtina. Žiūrinėdama skelbimus internete, ji netikėtai atpažino Chloją.
„Mes pažįstamos?“ Facebook ji pastebėjo skelbimą apie 11 metų Pomeranijos špicą/pudelį, ieškantį naujų namų, ir pagalvojo, kad šuo atrodo įtartinai pažįstamas.
Nikolė vis dar nežinojo, kad tai buvo jos Chloja, tačiau ją kamavo nuojauta.
„Kai sužinojau, kad jų abiejų vardas Chloja, tai buvo išties keista. Mano galvoje kažkas spragtelėjo, kai man ją pristatė kaip Chloją.“,- pasakė Nikolė.
Taip Nikolė atsiliepė į skelbimą ir sutiko savo pūkuotąjį vaikystės draugą. „Kai ją paleido ant grindų, ji tuoj pat pribėgo prie manęs ir palaižė man veidą. Tada aš tiksliai supratau,
kad tai buvo tas pats šuo,“ – papasakojo mergina apie savo susitikimą su Chloja.
Tačiau jos vyras atsisakė tikėti šiuo stebuklingu susitikimu. „Jis manė, kad aš išsikrausčiau iš proto, todėl mes nuėjome tikrinti jos mikročipo“. Tiesą sakant, tikimybė rasti vaikystės šunį po šitiek metų tikrai labai maža. Mikričipas niekada nemeluoja.
Kai pora patikrino mikročipą, pasirodė, kad tai išties ta pati Chloja, kuri buvo geriausia Nikolės vaikystės draugė.
„Mes negalėjome tuo patikėti. Tai tikra beprotybė!“ – sušuko Nikolė.
Pagaliau Chloja namie. „Ji pasidarė šiek tiek mažesnė, neturi dantų, bet ji kaip ir anksčiau mėgsta bėgioti“.
Nikolės močiutė mirė prieš keletą metų ir tai, kad ji vėl buvo su Chloja, padėjo jai susitaikyti su šia netektimi.
Tiesa, Chloja turi dar vieną draugą. Ir dabar ji taipogi yra geriausia 4 mėnesių Nikolės dukters Violet draugė. Štai jos kartu linksminasi ant sofos.
„Jos mėgsta žaisti viena su kita. Chloja labai atsargi su Violet ir man labai malonu matyti jas kartu,“ – baigė Nikolė.
