Kaip ir žmonių, šunų charakteriai bei likimai skirtingi. Berta buvo kilni. Stambi, kudlota kiemsargė paėmė į savo globą kelis senstančius gentainius. Kai jie įprastą valandą ateidavo prie savanorės laiptinės, Berta leisdavo jiems pasisotinti pirmiesiems.
Žiema buvo keista, stingdančius šalčius keitė atodrėkiai, o tai ir išvis laistė praeivius lediniu lietumi.
Berta, sprendžiant iš spalvos, aviganio mišrūnė, su minkštu, kudlotu kailiu ir pūkuota uodega, kiekvieną vakarą laukė savo geradarės prie laiptinės. Jų mikrorajone valkataujančių gyvūnų negailėjo. Buvo manoma, kad išmesti maistą į šiukšlyną teisingiau, nei pašerti benamius šunis.
Berta buvo labai dėkinga ir, nepaisant įspūdingos išvaizdos, labai švelni. Pamačiusi merginą, ji pašokdavo iš vietos ir lėkdavo „apsikabinti“. Švelnumo seansus ji buvo pasiruošusi ištęsti valandų valandas. Savanorės planuose buvo palaipsniui apgyvendinti visą šunų kompaniją, tačiau prieglaudoje vietų buvo mažai ir visos buvo užimtos. Viskas, kuo galėjo padėti mergina – tai maistas ir truputis švelnumo Bertai. Senukai, pasisėmę išminties iš sunkaus šuniško gyvenimo, nors ir rodė džiaugsmą susitikus, arti nėjo.
Viskas pasikeitė, kai vieną rytą Berta garsiu lojimu merginai pranešė apie savo atėjimą. Kai toji išėjo į lauką su porcija skanėstų, jai suspaudė širdį iš gailesčio. Šuns išvaizda buvo visiškai nelaiminga. Jos šlapias kailis buvo prisivėlęs sniego gurvolių ir ledukų, o pati ji stovėjo baloje.
Mergina suprato, kad ji nebegali daugiau palikti šuns lauke. Ji karštligiškai ieškojo būdo įkalbėti Bertą užeiti į laiptinę, iš kurios ją visada vijo. Tinkamo dydžio antkaklio savanorė neturėjo, o kaip įtikinti 30 kg šunelį eiti paskui ją, ji neįsivaizdavo.
Abejones išsklaidė Berta, ji įdėmiai stebėjo savo geradarę, lyg laukdama, kada ją galiausiai pakvies į svečius. Pakako tik parodyti į duris, kiemsargė džiugiai šoko vidun ir mandagiai atsitūpė ant reikiamo buto kilimėlio. Berta labai stengėsi patikti merginos mamai, nesudėtingą fokusą „Duok leteną“ ji atliko nepriekaištingai. Apdovanojimui kalė reikalavo švelnumo, prisimerkdama iš malonumo, kai jai kasė ausis.
Tą kartą, apsalusi nuo švelnumo ir šilumos, Berta net nepriėjo prie dubenėlių. Ją sausai iššluostė nuo sniego ir ledo ir leido įsikurti ant pledu užklotos sofutės. Nuvargęs ir visiškai laimingas šuo užmigo, apsikabinęs pirmą savo gyvenime žaisliuką.
