Šaltą rytą Kvebeke, Kanadoje, namų šeimininkė išgirdo keistą garsą. Lyg kažkas uoliai belstų į langą iš gatvės, tačiau silpna, drebančia letenėle. Ji atitraukė užuolaidą ir pamatė jį – liūdną rudą katinėlį, kuris beviltiškai skrebeno stiklą ir gailiai kniaukė. Moteris sutriko, o paskui sugalvojo padaryti nuotrauką ir nusiųsti užklausą į gyvūnų gelbėjimo tarnybą.
Ir kas nesusijaudintų tokioje situacijoje?
Štai ir savanoriai iš tarnybos Un Chat a la Fois irgi akimirksniu susiruošė ir jau po pusvalandžio katinėlis atsidūrė veterinarijos klinikoje. Jis pats įlindo į transportavimo krepšį, o paskui tylutėliai tupėjo ir kentė, kol gydytojas apžiūrinėjo jo žaizdas.
Jis atėjo pas žmones pagalbos
Nei mikroschemos, nei antkaklio, nekastruotas. Tačiau nėra būdingų valkataujančio gyvenimo požymių – šis katinas į gatvę pateko visai neseniai iš nevykusių šeimininkų. Kaip tai dažniausiai būna, kažkas kažkam padovanojo žavų kačiuką, o paskui paaiškėjo, kad veterinaro sąskaitos kandžiojasi, o ir pats katinas reikalauja pernelyg daug išlaidų. Už pakarpos ir į gatvę, toliau nuo akių. O ten šaltis ir badas.Kanados žiemos atšiaurios.
Jį pavadino Aslanu, liūto iš Narnijos Kronikų garbei
Aslanui buvo nušalimas, kraujuojanti žaizda ant šono, diabetas, kirmėlės ir blusos plius skaudantys dantys. Kraujo tyrimas pasirodė toks siaubingas, kad gydytojas paguldė jį po lašinėmis keletui dienų.
Katinėlis visa tai išgyveno stoiškai ir nesiskundė. Tik kartais iškišdavo letenėlę iš narvo, bandydamas paliesti pro šalį einančius žmones.
Išgydytą ir pašertą Aslaną norėjo įtraukti į įskaitą, tačiau toji pati katino už lango nuotrauka jau spėjo ištirpdyti žmonių širdis. Katinui akimirksniu rado šeimą, kur jis ir gyvena po šiai dienai. Aslanas labai gerai valgo ir pastoviai visiems meilikauja.
Aslanas daugiau niekada nešals.
Į lauką daugiau – nė kojos!
