Skiriama visiems mums – tiems, kuriems kadaise labai norėjosi per šventę padeklamuoti eilėraštuką ir nepavyko.
Iš tiesų tai ne tik apie Kalėdas ir eilėraščius…
Šiandien mačiau, kaip gimsta trauma. Per vaikų šventę Snieguolė klausia vaikų: „Kas nori pasakyti eilėraštuką?“
Išeina 10 vaikų ir paeiliui deklamuoja eilėraščius. Kai lieka viena mergaitė, Snieguolė sako:
„Na viskas, tęskime šventę“.
Mergaitė eina į savo vietą ir jos skruostais ritasi ašaros. Akivaizdžiai buvo matyti, kad dalis jos liko stovėti ten, šalia Kalėdų Senelio ir Snieguolės.
Ašaras iškart pastebėjo auklėtojai ir atkreipė Snieguolės dėmesį, paprašę jos leisti mergaitei pasakyti eilėraštuką.
Tačiau buvo jau per vėlu. Mergaitė stovėjo, žiūrėjo į tuštumą, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir negalėjo ištarti nė žodžio.
Ji neverkė, tiesiog ėjo į tą tuštumą vis tolyn ir tolyn, kad nebūtų taip skaudu. Kai ji grįžo atgal ir atsisėdo ant savo kėdutės pirmoje eilėje, aš jos paklausiau, ar ji nenori pasislėpti štai čia, kamputyje (aš sėdėjau antroje eilėje, kampe).
Ji linktelėjo ir atsistojo šalia manęs (mergaitė mane truputį pažįsta, mūsų vaikai žaidė kartu).
Aš pasakiau:
„Jei nori, gali atsisėsti man ant kelių?“ Ji linktelėjo ir tylėdama, netardama nė žodžio, užlipo ir toliau žiūrėjo ten, į tuštumą. Aš paklausiau, ar galima tave apkabinti, ji linktelėjo.
Apkabinau ją ir ėmiau kalbėtis su ja, žodžiais patvirtindama tai, kas nutiko (tu labai norėjai pasakyti eilėraštuką; tau pasidarė labai apmaudu, kad nespėjai pasakyti eilėraštuko; manau, kad tai labai neteisinga ir pan.).
Ji linksėjo ir raudojo. Aš tiesiog glosčiau jos nugarą, kartas nuo karto kartodama, kaip tai buvo neteisinga, nesąžininga ir apmaudu.
Kažkuriuo momentu ji fiziškai atsipalaidavo ir atsigulė ant manęs visu kūnu.
Aš jau nieko nebesakiau, tiesiog tvirtai ją laikiau. Vaidinimas baigėsi, visi išsivaikščiojo.
Mes dar pasėdėjome kurį laiką, pasidarė kažkaip ramiau, jie su mano sūnumi ėmė dėlioti kubelius, kurie stovėjo šalia.
Paskui pradėjome iš tų kubelių statyti namukus. Tačiau mergaitė vis dar tylėjo. Lyg žodžiai iš to eilėraštuko realiai būtų įstrigę jos gerklėje.
Mačiau, kad akimis ji man atsako, o fiziškai balsu tiesiog negali, nors ir bando. Atėjo dar keli vaikai ir ėmė visi kažką žaisti, dūkti – kaip ir turi būti vaikų šventėje.
Kai atėjo laikas skirstytis, priėjau prie tos mergaitės, atsitūpiau ir, žiūrėdama jai į akis, pasakiau:
„Jei nori, gali pasakyti man tą eilėraštuką, aš su malonumu pasiklausysiu“.
Ji pažiūrėjo į vaikus aplink, ir aš pridėjau:
„Galima tyliai tyliai, kad girdėčiau tik aš“. Ji balsu atsakė „taip“ ir padeklamavo eilėraštuką, po kurio labai giliai atsiduso.
Buvo aiškiai matyti, kad ji „sugrįžo“, ėmė šypsotis ir jos akyse vėl atsirado spindesys.
Apkabinau ją.
Skiriama visiems mums – tiems, kuriems kadaise labai norėjosi per šventę padeklamuoti eilėraštuką per šventę ir nepavyko.
