Kartą vienas vyriškis atsitiktinai aptiko labai liesą šunį, kuris merdėjo iš bado. Iš jo liko vien skeletas, aptrauktas oda. Iškart matėsi, kad vargšas seniai nematė maisto.
Laimei, šis vyriškis pasirodė neabejingas kitų problemoms, tuo labiau gyvūnų. Jis paskambino moteriai, vardu Tina Soler, užsiimančia šunų gelbėjimu. Ji tuoj pat išvyko nurodytu adresu, kurį jai pasakė vyriškis, ir savo akimis išvydo vargšą šunį, apie kurį jis sakė jai telefonu.
Tina iškart suprato, kad prieš ją ispanų kurtas. Kai apžiūrėjo šunį iš arčiau, padarė išvadą, kad jo atsikratė šeimininkai, juk šią veislę labai dažnai išveja gyventi į gatvę. Ispanų kurto likimas dažniausiai liūdnas.
Esmė tame, kad ispanai juos dažniausiai pasiima sezoninei kiškių medžioklei. Po to, kai medžioklės sezonas eina į pabaigą, šeimininkai paprasčiausiai išveja šunis į gatvę arba užmuša juos, kadangi jie daugiau jiems nebereikalingi. Geriausias šios veislės naudojimo amžius prasideda nuo 8 mėnesių ir baigiasi 2 metų. Po to šuo keliauja į „pensiją“, todėl dažniausiai jų laukia liūdnas likimas.
Apie tokį žiaurų elgesį su ispanų kurtų veislės šunimis Tina, kilusi iš Didžiosios Britanijos, sužinojo persikėlusi į Ispaniją. Ji nusprendė padėti vargšams gyvūnams ir atidarė gelbėjimo centrą. Ji iš visų jėgų stengiasi, kad šie šunys nežūtų, todėl gelbsti juos nuo liūdno likimo.
Matilda (taip pavadino kalę, kurią rado) išvyko kartu su Tina. Vargšė visa knibždėjo erkėmis ir blusomis.
Gyvūnas buvo baisiai išgąsdintas, todėl bandė įkąsti Tinai. Taigi, šuniui teko uždėti antsnukį.
Tačiau jos gelbėtoja suprato, kad tai ne agresija, o bandymas gintis, kadangi Matilda patyrė labai daug išbandymų.
„Aš pirmąkart išgirdau, kad šuo verktų! Rodėsi, kad jai labai skauda! – pasidalijo Tina.
Atlikus tyrimus veterinarijos klinikoje paaiškėjo, kad kalė visiškai sveika, nepaisant smarkaus išsekimo.
Tina įdėjo daug pastangų, kad Matilda atsistatytų. Greitai kalė priaugo svorio ir tapo linksmesnė. Tada Tina nusprendė, kad laikas jai ieškoti naujų namų. Ir surado!
Tiesa, juos nustebino moters žodžiai, kad Matilda gali gėdytis ir drovėtis. Jų namuose ji tapo drąsiu ir laimingu šunimi. Už tai reikia padėkoti Tinai, kuri padėjo jai iš naujo išmokti pasitikėti žmonėmis.
Naujieji šeimininkai davė Matildai naują vardą Dizi. Jie labai ja rūpinasi. Šunelis nebeverkia ir jaučiasi puikiai.
O mes manome, kad šalyje turi įvesti įstatymą, kuris neleistų žiauriai elgtis su kurtais.
