Simona iki šiol kvatoja, prisimindama šią istoriją, kuri išmokė ją nedvejojant nukirsti tai, kas nereikalinga, lengvai paleisti ir priimti naujas galimybes, kurių gausiai jai pamėtėjo likimas.
Visi santykiai mus ko nors moko. Svarbiausia – daryti teisingas išvadas…
Seniai seniai vienas jaunuolis, palikdamas savo mylimąją, rinkosi daiktus. Jis gyveno jos bute.
Mergina pilnai jį išlaikė. Jis kažkur dirbo, tačiau uždarbis tebuvo katino ašaros, todėl šių pinigų jis jai neatiduodavo.
Kartą merginai pabodo toks gyvenimas ir ji trumpai tarė jaunuoliui susirinkti savo daiktus.
Ruošėsi jis ilgai, ūkišku žvilgsniu vertindamas tai, kas, jo manymu, priklauso jam. Kompiuteris – neabejotinai, juk ten visas užkietėjusio „geimerio“ gyvenimas. Televizorius – taip, tai irgi jo, juk ji nežiūri, jai nėra kada. Multipuodas, mikrobangė, grilis, vaflinė – žinoma, juk jam reikia kažkaip įsisavinti maisto ruošimą ir pačiam prasimaitinti, o ji dar sau nusipirks.
Štai šitaip ruošėsi tas jaunuolis.
Kai mergina grįžo namo, aptiko nusuktas rozetes, langus be užuolaidų, tuščius kambarius be technikos… O taip pat visiškai išnykusias tualetinio popieriaus atsargas.
Mergina atsiduso ir paskambino jaunuoliui: „Viską suprantu. Tu pasiėmei techniką ir lėkštes iš virtuvės. Ir velniai nematė tų užuolaidų. Ir televizorių dovanoju tau, pasiimk. Aš dar užsidirbsiu, o tau tai turbūt paskutinis šansas gyvenime. Tačiau sakyk man – kam tau tualetinis popierius?“
Jaunuolis sekundę patylėjo, įsižeidęs atsiduso ir pareiškė: „Visada žinojau, kad tu smulkmeniška ir godi moteris, Sima. Visada!“ Ir numetė ragelį.
Simona dabar užima vadovaujančias pareigas sveikatos apsaugos srityje, laiminga žmona ir motina. Ji iki šiol kvatoja, prisimindama šią istoriją, kuri išmokė ją nedvejojant nukirsti tai, kas nereikalinga, lengvai paleisti ir priimti naujas galimybes, kurių gausiai jai pamėtėjo likimas.
