Jie susitiko po tiltu: katinėlis Timas ir šunelis Bimas. Čia jie gyvena seniai. Kartu pavyko išgyventi žiemą.
Miegojo apkabinę vienas kitą, kad būtų šilčiau. Šeimininkams jie tapo nereikalingi. Pirmąjį išvijo šunelį, paskui – katinėlį.
Bimas klaidžiojo visiškai vienas ir netikėtai prie jo priėjo katinas, pasitrynė į jo kojytę ir ištarė savo „miau“.
Bimas suprato, kad katinėlis nori gyventi kartu. Taip ir prasidėjo bendras jų gyvenimas.
Timas pasirodė švelnus ir dažnai trindavosi į Bimo kojytę. Jis pripažino Bimą vyresniuoju ir eidavo ten, kur rinkdavosi Bimas. Dažniausiai juos matydavo sliūkinančius keliu ir uostinėjančius kiekvieną konteinerį. Kartais Timas atsilikdavo, tada šuo jo laukdavo.
Bimas beveik visą gyvenimą gyveno pusbadžiu, skirtingai nuo katinėlio. Timas visada galėdavo pasigauti paukštelį ar pelytę. Tačiau kai Bimas rasdavo išmestą kauliuką, tada Timui geriau laikytis atokiau. Bimas visada tyliai urgzdavo, įspėdamas, kad čia jo kauliukas ir jis pats jį suės.
Taip ir gyveno du vieniši sutvėrimai. Kartą žmonės norėjo pasiimti Timą iš gatvės, tačiau nieko neišėjo.
Gyvūnai daugiau nepasitikėjo žmonėmis, negalėjo atleisti išdavystės. Taip ir gyveno jie po tiltu.
