40-aisiais praėjusio amžiaus metais Aliaskos valstijoje (JAV) nutiko stulbinanti istorija. Ji ir šiandien nė vieno nepalieka abejingo.
Vieną paprastų paprasčiausią dieną po Kuprijanovo salą vaikštinėjo liesas aukštas vyras. Jis ieškojo aukso. Įėjus į salos gilumą jis pastebėjo, kaip priešais šmėstelėjo didelio vilko siluetas.
Vyro širdis nusirito į kulnus. Baimė buvo tokia didžiulė, kad jis negalėjo nė žingsnio žengti. Ir čia pamatė, kad gyvūno letena yra spąstuose.
Aukso ieškotojas priėjo arčiau ir suprato, kad žvėris negali pajudėti. Jie taip ir stovėjo, žiūrėdami vienas į kitą. Paskui, įdėmiau įsižiūrėjęs į gyvūną, vyras suprato, kad prieš jį – vilkė.
Ir ji – maitinanti motina.
Reiškia, netoliese turėtų būti jos vilkiukai.
Vyras neiškart sumojo, ką daryti toliau. Jei jis pabandys išlaisvinti žvėries leteną iš spąstų, nežinia, ar jis jo nepuls. Tačiau ir palikti mirti vilkę su jaunikliais žmogus negalėjo…
Čia jam šovė mintis paieškoti vilkiukų. Šalia mamos-vilkės buvo pėdsakai. Vyras nusekė jais.
O gal jis aptiks jos šuniukus? Už poros metrų pėdsakai baigėsi. Tačiau priešakyje esančiuose krūmuose buvo vilkės urvas.
Priėjo arčiau ir išgirdo silpną kaukimą. Suprato: štai jie, vilkiukai!
Urve tupėjo 4 jaunikliai, aiškiai alkani ir persigandę. Vyras, nenorėdamas čia ilgai užsibūti, visus pasiėmė ir įsidėjo į krepšį.
Grįžo ten, kur liko vilkė. O ji, užuodusi savo šuniukų kvapą, ėmė staugti. Žmogus išėmė mažylius iš krepšio. Jie tuoj pat ėmė šliaužti prie motinos. Pasiekę ją, ėmė godžiai žįsti pieną.
Pati vilkė labai kentė, suspausta spąstų. Bet kai tik žmogus taikėsi prieiti ir nuimti žabangas, ji
grėsmingai urzgė. Nepasitikėjo.
Be to, ji buvo sužeista, alkana, nusilpusi. Ir čia vyras ištraukė iš kuprinės viską, ką turėjo valgomo, išėmė mėsą iš skardinės. Vilkė suėdė viską, nežiūrėdama į žmogų.
O šis nusprendė, kad pabandys įgauti jos pasitikėjimą ir ją išlaisvinti. Šalia vilkų jis pasistatė palapinę ir susiruošė nakvynei. Šuniukai iškart jį priėmė, ėmė laižyti veidą, žaismingai urzgė ir liuoksėjo.
Taip praėjo dvi paros. Vyras šėrė vilkę, kalbėjo su ja. O toji tik stebėjo žmogų.
Kartą jis nusprendė pabandyti nors paglostyti ją. Ir labai apsidžiaugė, kai gyvūnas atsakydamas vikstelėjo uodega. Tačiau ryžtingų veiksmų žmogus tada taip ir nesiėmė.
Kitą rytą jis davė paėsti tiek jai, tiek jos šuniukams. Vilkė viską stebėjo. Paskui vyras atsargiai padėjo ranką ant jos letenos, suspaustos spąstų. Vilkė nesuurzgė. Ir žmogus atvėrė žabangas. Žvėris greitai pašoko ant kojų ir ėmė šlubuoti.
Kaip džiaugėsi žmogus! Jis manė, kad motina ir šuniukai iškart bėgs miškan. Tačiau ji tyliai priėjo prie jo ir ėmė laižyti rankas. Tada vyras ryžosi eiti kartu su jais.
Jie nuėjo visiškai netoli, kai pamatė vilkų gaują. Čia vyras paliko savo naujuosius draugus, o pats pasišalino į kitą pusę. Tik atsisuko atsisveikinimui ir pamojo vilkams ranka. Pamatė, kaip įkandin žiūri motina ir jaunikliai.
Praėjo 5 metai. Šis vyriškis vėl pateko į tą pačią salą. Buvo nuostabus oras. Prisiminimai privertė jį pasivaikščioti iki kadaise pavojingos vietos. Priėjo arčiau ir išgirdo vilko staugimą, pamatė bėgantį link jo siluetą. Žmogus pažino tą pačią vilkę, kuriai tada padėjo. Vilkė irgi jį pažino.
Lėtai priėjo, visą apuostė ir ėmė vizginti uodegą. Paskui vyras pastebėjo, kad prie jo artinasi dar 4 vilkai – suaugę, dideli. Ta buvo tie patys šuniukai, kuriuos jis išgelbėjo.
Taip gyvūnai ir žmogus kurį laiką stovėjo. Paskui vilkė pasišalino. Daugiau jis niekada jos nebematė.
Tačiau kaskart, išgirdęs vilko kaukimą, su šiluma širdyje prisimindavo šią neįprastą savo gyvenimo istoriją…
