Liuska nuo pat gimimo pažįsta gyvenimo sunkumus. Ją dar mažą kačiuką paėmė iš gatvės ir nukreipė į prieglaudą, kur ji nekantriai laukė, kada ją pasiims geri žmonės. Ir Liusia sulaukė. Tačiau greitai ji vėl atsidūrė gatvėje.
Ne, ją išmetė ne dėl blogo elgesio ar dėžutės ignoravimo, ir net ne dėl sudraskytų tapetų. Viskuo kaltas jos giminės medis, tiksliau, jo nebuvimas. Po pusės metų Liusią išvežė į kaimą pas močiutę, o buvę šeimininkai pasiėmė grynaveislį katiną, su kuriuo dabar vaikšto po įvairias parodas.
Senutei katės irgi nereikėjo, kadangi ją reikėjo šerti. Į namus Liusios neįleisdavo, o vydavo į lauką gaudyti pelių.
Visą trumpą savo gyvenime Liusia praleido arba prieglaudoje, arba bute ir todėl nežinojo, kaip pergyvens šalčius.
Ji bandė susirasti nors kokią šiltą vietelę. O kai Liusia dingo iš šeimininkų kiemo, šeimininkė nesielvartavo, greičiau apsidžiaugė atsikračiusi nereikalingos burnos.
Kurgi Liusia rado slėptuvę? Apie tai papasakojo senutės kaimynai. Paaiškėjo, kad ji apsigyveno šuns, kuris gyveno pas artimiausius kaimynus, būdoje. Šuo
charakterizuojamas kaip nuožmus ir kaimiškas, kuris loja į bet kurio praeivio pusę. O ir vardas jo atitinkamas – Plėšikas.
Bet tai nesutrukdė jam įsileisti mažą kačiuką. Dviese žymiai šilčiau.
Plėšikas dalijasi savo maisto porcija, o Liusia dėkingumo ženklan atneša jam pelių ir žiurkių. Šuns šeimininkams katytė patiko ir jie surentė jai namelį, kurį pastatė šalia Plėšiko būdos. Bet Liusiai labiau patinka miegoti šalia savo geriausio draugo.
