Britų Kambrijos gyventojai, fermerei Ali Vogan, pribrendo problema. Tiesiogine prasme išaugo ir trukdo – kadaise, būdama ėriukas, Marli buvo visai mažytė, bet dabar tai didelė, sunki šveicarų veislės avis su tankia vilna. Kuri šventai tiki, kad ji – šuo, todėl kad taip ją nevalingai išauklėjo. Redakcija aiškinasi, kaip visa tai įvyko.
Voganų šeima persikėlė į kaimą, pabėgusi nuo miesto šurmulio ir aukštų būsto kainų.
Ypatingos patirties žemės ūkyje jie neturėjo, o namui priklausė didžiulis apleistas sodas, kuris tankiai apžėlė žole. „O gal įsigykime porą avelių, kad jos jį „išvalytų“? – pasakyta – padaryta. Netrukus iš naminių gyvūnų-našlaičių prieglaudos pas juos atvyko Marli, mažytė ir apžėlusi kaip pudelis. Tada ją reikėjo maitinti pienu iš buteliuko, o paskui ėriukui išsivystė sąnarių tinimas.
Avelė sunkiai judėjo, dažnai miegojo ir jai padarė lovelę šalia židinio. Ten pat mėgsta miegoti kalė Džesė, kuri greitai ėmėsi šefuoti mažylę.
Ir Marli pradėjo perimti šuniškus įpročius – ėsti iš dubenėlio, vizginti uodegą, žaisti su kamuoliuku ir atnešti lazdą. Ji nesupranta, kaip ir kam ėsti žolę, nemėgsta blogo oro, nepaisant labai šiltos vilnos. Ir kokia nauda iš tokios avies?
Tačiau Voganų šeima nusprendė, kad tai bus gera patirtis. Ir pasiėmė dar vieną avį, šįkart normalią, suaugusią, vardu Meškutė dėl rudos vilnos.
Tegu Marli žiūri į ją ir mokosi, ne visą gyvenimą jai šuniu žaisti.
Ar bus iš šios užmačios naudos, kol kas pasakyti sunku, tačiau Marli jau tapo vietos įžymybe ir kai kurie žmonės pasisako už tai, kad jos nereikia permokyti.
