Ir paskutinis Lialkos gestas irgi buvo kaip šachtininko: ji ištiesė letenėlę, kad paspaustų ranką ir nugaišo…
Kalytė Lialka gimė „Pervomaiskajos“ šachtoje Kemerovo srityje, po kelių mėnesių šachtininkai pradėjo imti šuniuką su savimi. Kai ji paaugo, pati „ėjo į darbą“ kartu su šachtininkais. Lialka plušo dviejose pamainose, kasdien leisdamasi į kirtavietę 16 metų bėgyje.
Pagrindinis jos darbas buvo ginti kirtavietę nuo žiurkių, saugoti šachtininkų maistą ir savo draugiškumu kelti visų nuotaiką. Be to, ji žinojo visus įėjimus ir išėjimus iš kirtaviečių. Ir nutikdavo taip, kad ji išvesdavo į paviršių po vieną dirbančius kalnakasius, kuriems užgesdavo žibintai.
Kartais Lialka patekdavo ir į rimtus nemalonumus: ją buvo užvertę uoliena, o kartą užgriuvo sąramos ir šachtininkai ją ant rankų išnešė iš kirtavietės ir pakėlė į viršų.
Palei šuniškus mastus Lialka padėjo šachtininkams iki gilios senatvės. Kai ji viršuje merdėjo nuo sarkomos, lempų kambario kampe, kur ateinantys į pamainą gaudavo gelbėjimosi įrangą ir šviesą, kurią Lialka dėl ugnelių laikė svarbiausia, kalnakasiai pastoviai klausinėjo apie ją, pergyveno…
Ir paskutinis Lialkos gestas buvo kaip šachtininko: ji ištiesė letenėlę, kad paspaustų ranką ir nugaišo…
Dėl savo ištikimybės ir atsidavimo šuo gavo garbingą teisę būti palaidotam šachtos teritorijoje. Idėją pastatyti paminklą vienbalsiai palaikė visas šachtininkų kolektyvas.
